"Aalia, ar tau viskas ir vėl sugrįžo?" mamos balsas buvo drebantis. Ji tik ir laikosi, kad neapsiverktų. "Mes rytoj grįžtam namo" moteris giliai įkvepia.
"Nereikia, man viskas gerai" pirštais perbėgu per savo plaukus. "Pasilikit ten. Jums dar liko viena savaitė pabūti dviems" šypteliu. Aš nuoširdžiai už ją džiaugiuosi.
"Aalia, neatsakei į mano klausimą" ji atsidūsta. "Ar tau ir vėl sugrįžo priepuoliai?" moteris paklausia manęs šito klausimo labai nedrąsiai.
"Ne, aš tiesiog kelias dienas normaliai nesimaitinau" nekenčiu jai meluoti. Nenoriu jai meluoti, noriu pasakyti visą tiesą, tačiau žinau, kad ji išsigąs. Ir be to, man būtų skaudu ir vėl pamatyti jos išsigandusias akis, kai jis supranta, kad viskas su kiekvienu kartu rimtėja. "Man viskas gerai, jūs dar galit pailsėti" šypteliu į kamerą.
"Ačiū, Dievui" tamsiaplaukė išpūčia iš plaučių visą orą ir plačiai išsišiepia. "Tikrai galvojau, kad tie priepuoliai sugrįžo" jos balsas ir vėl sudreba.
Žinau kaip stipriai ji bijo. Visuomet bijojau ir aš. Mane tik dabar paleido iš ligoninės. Pabuvau ten vos kelias dienas, tačiau nei vienas iš draugų man neleido jaustis vienišai. Net ir Zayn užeidavo į palatą, kai miegodavau. Vien tam, kad galėtų pamąstyti. Bent jau tai sužinojau iš Meg.
Brian sėdi už vairo, Zayn keleivio sėdynėje, o man ir Ameliai atiteko visas automobilio galas. Kol šneku su mama apie savo praeities vaiduoklius Zayn suraukęs antakius stebi mane per veidrodėlį. Vyptelėjusi nusisuku nuo jo. Kodėl jis žiūri į mane? Esu įsitikinusi, kad jam pikta, jog anksčiau nieko nesakiau, tačiau kiekvienas mes turime paslapčių.
"Einu pagaminsiu pietus" Amelia šypteli, kai Brian įsuka į mūsų namų kiemą. Visi išlipa iš automobilio. Jame lieku tik aš viena.
Brian ir Ameli šypsodamiesi įeina į namo vidų, o Zayn atidaręs bagažinę surenka mūsų daiktus. Nežinau kodėl jis man dabar toks geras. Nors net nekreipiu į tai dėmesio. Stengiuosi atsiriboti nuo jo, stengiuosi nematyti jo daugiau negu pažįstamo. Išlipusi iš automobilio susiraukiu nuo skausmo keliuose. Nors jie ir yra šiek tiek apgiję, tačiau vis vien skauda.
"Ar tau viskas gerai?" juodaplaukis paima mano ranką. Jis sumišusiu žvilgsniu žiūri į mane. Linkteliu.
Stengiuosi visiškai nekalbėti su juo. Kai mūsų akys susitinka mano visas skrandis tiesiog apsiverčia. Į mintis grįžta visos mūsų kartu praleistos akimirkos. Net ir tos kuomet mes nekalbėdavome vienas su kitu. Man visada buvo svarbiausia, kad jis būtų šalia manęs. Kai mane mintys ir vėl nukelia į mano gimtadienio vakarėlį atsirandu Zayn kambaryje, ir graibau sieną ieškodama šviesos jungiklio, o tuomet... manau, žinome kas nutiko tada.
Nusuku savo akis nuo jo ir paėmusi krepšį su savo daiktais iš jo rankų išeinu į savo namus. Kai galiausiai atsiduriu savo kambaryje menkai šypteliu. Juk pati supranti, kad turėsi su juo kada nors pasikalbėti, o aš visada būsiu čia... aš žudysiu tave iš vidaus, Aalia.
Mano akyse vėl pradeda temti. Man suduria šoną. Atrodo, mano didelis kambarys tampa dar didesniu arba čia tiesiog aš susitraukiu. Mano rankos pradeda drebėti, po kelių akimirkų dreba jau ir visas kūnas. Mano skruostais pradeda riedėti ašaros. Kažkas lyg užspaudžia krūtinę. Nebegaliu įkvėpti.
"Aalia, prašau, susikaupk, kvėpuok" šnabždu pati sau virpančiu balsu. "Tiesiog kvėpuok" bandau giliai įkvėpti, palaikyti orą plaučiuose ir po to iškvėpti. Man nepasiseka iš pirmo karto, tačiau po kelių minučių aš jau aprimusi.
Galiausiai supykstu. Velniškai pykstu ant savęs, kad po tiek metų vis dar nemoku valdytis, kad po tiek metų vis dar galvoju, kad mirštu pripuolio metu. Kas su manimi negerai? Kodėl aš esu tokia sugedusi? Jaučiu kaip mano širdis plaka beprotišku greičiu, tačiau šiuo metu labiausiai esu susitelkusi į pyktį ant savęs ir ant neapykantos sau.
Esi mano marionetė, Aalia.
Nesusilaikau. Pradedu klykti. Suleidžiu savo pirštus į savo plaukus ir truputį juos pešteliu.
"Ar tau viskas gerai?" esu įtraukiama į kažkieno glėbį. Kai užuodžiu brangių kvepalų kvapą suprantu, kad tai jis. Ir vėl pasirodęs ne laiku ir ne vietoj, tačiau aš vis vien leidžiu sau apkabintį juodaplaukį vaikiną per kaklą. "Nusiramink" Zayn lūpos pabučiuoja mano plaukus.
Kai Amelia paruošia vakarienę man ir Zayn tenka atsitraukti vienas nuo kito. Pripažinsiu, mano viduje pasidarė ir vėl šalta. Norėjau šitaip su juo pasilikti ilgesnį laiką, tačiau, atrodo, kad pats gyvenimas nenori, kad aš ir jis būtume kartu. Nusileidžiame laiptais į apačią. Amelia klausiamu žvilgsniu perveria mane menkai jai šypteliu. Žinau, kad turėsiu jai kada nors pasakyti viską, tačiau pirmiausia noriu susitvarkyti viską savo galvoje.
Zayn atsisėda šalia manęs, o prieš mus sėdi Amelia su Brian. Juodaplaukis atsisukęs į mane menkai šypteli ir nusisuka. Nejau jis galvoja, kad tarp mūsų vėl viskas gerai? Nuleidžiu savo akis į vištienos kepsnį su sūriu. Plačiai išsišieiu užuodusi namų maisto kvapą. Jaučiu kaip Zayn stebi mane su šypsena savo veide.
"Aš tik turiu klausimą" Brian suraukia savo antakius ir savo žvilgsniu perveria mane ir man iš dešinės sėdintį juodaplaukį. "Ar judu kartu miegat?"
