Šiandien įkėliau keletą dalių, todėl nepamirškite perskaityti jų!
Mama nuvežė mane pas gydytojus, kurie išrašė man naujus vaistus. Jie sakė, kad viskas bus gerai, kad po kiek laiko viskas ir vėl susitvarkys ir aš vėl galėsiu būti laiminga ir džiaugtis gyvenimu. Norėjau rėkti jiems į veidus, kad taip nebus, kad man visko jau per daug, tačiau tylėjau. Nenorėjau nieko sakyti, nenorėjau net kvėpuoti. Norėjau tiesiog išnykti.
"Kaip sekėsi?" Andrew pakelia akis į mano mamą vos tik grįžtame į vietą, kurią turėčiau vadinti namais.
"Viskas gerai" mama jam šypteli ir paėmusi mane už rankos nusiveda į valgomąjį. "Aalia, prisėsk, gerai? Pasikalbėkim" ji susižvalgo su Andrew ir linkteli vienas kitam.
"Kas atsitiko?" liežuviu perbraukiu per savo lūpas.
Noriu pakilti iš savo kėdės, kai čia atsiranda ir Amelia su Brian, tačiau mamos žvilgsnis priverčia mane pasilikti. Nenoriu kelti jai papildomo streso.
"Mes nukėlėme savo vestuves. Iki tol, norime, kad tu vyktum į Londoną. Su Andrew nupirkome tau butą, tačiau turi prižadėti, kad stengsiesi, kad kovosi, kad neleisi mintims tavęs užvaldyti. Pabaigsi ten mokyklą ir po to, galėsi grįžti čia, žinoma, jei pati to norėsi" moteris iškvepia visą plaučiuose turėtą orą.
Žinau kaip jai buvo sunku priimti tokį sprendimą, tačiau ji visuomet stengiasi dėl manęs ir dėl to, kad man būtų gerai. Myliu ją, nors ir nesakau to labai dažnai. Esu dėkinga jai už viską.
"Suprantu, kad tau yra sunku, Aalia" Andrew giliai įkvepia. "Tačiau, tiek aš, tiek tavo mama, tiek Brian su Amelia nori tau paties geriausio, gerai? Suprask, mes esame tavo šeima ir mes tave palaikysime kiekviename žingsnyje, tačiau kaip tavo mama ir sakė... tu turi pažadėti mums, kad kovosi, kad neleisi niekam tavęs įskaudinti" jis delnais pasitrina savo veidą.
"Be to" mama šypteli. "Vieną mėnesį Brian ir Amelia pagyvens su tavimi Londone" ji pažiūri į mano būsimą įbrolį ir jo merginą, kurie linkteli.
"Ačiū" nusišypsau. "Aš myliu jus" sušnabždu leisdama vienai ašarai nuriedėti savo skruostu.
Mintis apie šios vietos palikimą džiugina mane, todėl nuskubėjusi į savo kambarį išsitraukiu lagaminą į kurį pradedu krauti rūbus iš savo spintos.
Pažadu sau, kad išpildysiu mamai ir Andrew duotą pažadą, kad kovosiu už save, kad nepasiduosiu, kad neleisiu sutrikimams ir suicidinėms mintims užimti mano kūno ir proto. Taip pat pasižadu sau, kad pamiršiu viską kas susiję su Zayn.
Noriu būti stipresnė tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Noriu sugrįžusi į mamos ir Andrew vestuves sugebėti pažiūrėti į Zayn akis ir priversti jį galvoti, ką jis prarado. Noriu sugebėti neprisirišti prie laikinų žmonių.
Galbūt mano planai dabar ir yra per dideli, tačiau esu įsitikinusi, kad išpildysiu juos visus. Pažadu sau, kad jei Zayn ir grįžtų kažkokiu būdu į mano gyvenimą aš jam nebeleisiu jo sugriauti taip, kaip jis yra sugriautas dabar. Sulipdysiu visus savo subyrėjusios širdies gabaliukus ir saugosiu. Niekam nebesuteiksiu progos manęs sužlugdyti.
"Pakuojiesi?" Amelia sukrizena atidariusi mano kambario duris. Atsakau jai linktelėjimu. "Ar galim pasikalbėti?" ji uždaro mano kambario duris ir nuėjusi atsisėda ant mano lovos. "Aš noriu atsiprašyti" blondinė nuleidžia akis į savo pirštus.
"Už ką?" pažiūriu į ją suraukdama savo antakius.
"Kad nesakiau. Tikrai norėjau. Beveik visi norėjo tau tai pasakyti, tačiau mes bijojom dėl tavęs" Amelia liežuviu perbraukia savo lūpas taip jas sidrėkindama. "Rikis dėl tavęs susimušė su Zayn, po to jam trenkė ir Meg... Aalia, suprask tu mums labai svarbi, gerai?" tai labiau nuskamba kaip klausimas, todėl aš jai atsakau linktelėjimu.
"Viskas gerai. Aš jam skambinau ir rašiau... aš norėjau sužinoti kodėl jis mane paliko, tačiau dabar viską suprantu" trukteliu pečiais išspausdama šypsnį.
Suprantu, kad galbūt jam buvo sunku su manimi ir aš dėl to nebepykstu taip stipriai. Žinau, kad su manimi sunku, tačiau manau, kad net aš nusipelniau paaiškinimo.
"Nereikėjo taip žemintis, mažute, galėjai paklausti manęs kodėl viskas nutiko būtent taip" Amelia iškvepia visą plaučiuose turėtą orą. Sutelkiu visą savo dėmesį į ją. "Tu esi per gera jam, Aalia. Ir galbūt dabar tu tuo netikėsi, galbūt sakysi, kad ne, taip nėra, tačiau patikėk manimi, galbūt kada nors tu suprasi, kad Zayn nevertas tavęs" ji šypteli ir aš nesusilaikiusi nueinu ir apkabinu ją.
"Skrydis rytoj vakare?" paklausiu nukreipdama temą ir jai linktelėjus plačiai nusišypsau.
Stengsiuosi susikurti savo naują gyvenimą, kuriame nebus jo. Žinoma, dabar valdau savo ašaras, tačiau esu įsitikinusi, kad prieš einant miegoti išliesiu paskutines savo turimas ašaras dėl jo. Dėl vaikino, kuris sakė man, kad mane myli ir dėl vaikino, kuris sudaužė mano širdį.
Ameliai išėjus pakuotis lagamino atsidūstu pagaliau likusi viena ir vėl. Per pastarąsias porą savaičių supratau, kad būti vienai man sekasi žymiai geriau ir dabar manęs tai nė kiek nebaugina ir negąsdina. Manau, kad aš paprasčiausiai pripratau prie savęs.
*****
Paskutinė dalis ir bus likęs tik epilogas. Ačiū, kad skaitot.
