Išėjusi į lauką nieko nesakau jam. Laukiu, kol jis prabils pirmas, tačiau Zayn tyli ir stebi mano besikeičiantį veidą. Kaip iš susimąsčiusios tampu velniškai pikta.
"Kodėl tu nenori man atleisti?" Zayn iškvepia visą plaučiuose turėtą orą ir lūpomis sudrėkina savo lūpas.
"Zayn" atsidūstu. Aš jau esu velniškai pavargusi. "Aš tau atleidau. Atleidau tau jau labai senai, todėl jei neturi ką dar man pasakyti aš jau eisiu" apsisukusi pradedu eiti atgal į salės vidų, tačiau Zayn pirštai apsiveja mano riešą.
Atsidususi vėl pažiūriu į jį. Jei atvirai, tai bent jau šiandienai... aš pavargau kovoti, aš pavargau rėkti. Man tiesiog reikia pailsėti.
"Tai kokio velnio, Aalia? Kokio velnio tu nenori su manimi kalbėti jei tu man jau atleidai?" Zayn pasodina mane ant kėdės, o pats atsisėda prieš mane.
"Sumautas asilas" sumurmu po nosimi, tačiau Zayn išgirsta ir tai priverčia jį suraukti antakius. "Galbūt aš vis dar jaučiuosi įskaudinta, nepagalvojai apie tai?" giliai įkvepiu ir nuleidžiu akis į savo pirštus.
"Nustok mane įžeidinėti" juodaplaukis atsidūsta.
"Aš neįžeidinėju tavęs" trumpai atsakau jam. "Aš tik apibūdinu tave" sukrizenu vėl pasityčiodama iš vaikino. "O dabar, prašau tavęs, palik mane ramybėje. Aš turėjau du metus viską apgalvoti. Leidau kiekvienai mūsų kartu praleistai akimirkai per dieną kartotis šimtus kartų tam, kad pagaliau sumautai atsimerkčiau ir suprasčiau, kad tu manęs niekada nemylėjai" trukteliu pečiais atsilošdama kėdėje. Galiausiai pasiėmusi dar vieną cigaretę prisidegu ją.
"Įsimylėjau tave tada, kai Sam išdavė mane" Zayn atsidūsta ir pirštais perbėga per savo plaukus.
"Pasiklausyk savęs" pamojuoju savo rankomis ore. "Galbūt tu mylėjai idėją turėti mane, nes aš buvau ta, kuri buvo šalia tavęs visada, Zayn, o kai Sam išdavė tave tu nebeturėjai nei jos, nei manęs... aplamai, tu nebeturėjai nieko" pažiūriu į juodaplaukio akis. "Pripažink pagaliau ir nebemeluok sau, kad myli mane" atsidūstu ir toliau rūkau cigaretę esančią tarp mano pirštų.
Zayn dar sėdi prieš mane kelias minutes, tačiau galiausiai jis atsistoja ir įeina į salės vidų. Visiškai nesijaučiu blogai dėl savo pasakytų žodžių jam. Jis tikrai turėtų atsimerkti ir suprasti, kad aš nebesu ta naivi paauglė, o jis nebėra tas dėl kurio aš taip ėjau iš proto.
"Sunki naktis?" Darren sukrizena išėjęs į lauką. Man nusišypsojus jis atsisėda į tą pačią kėdę, kurioje sėdėjo Zayn prieš keletą minučių.
"Velniškai" sukrizenu ir pirštais perbėgu per savo plaukus. "Juk tu nerūkai, kodėl tu čia?" susiraukiu atsisuku į kadaise buvusį blondiną. Dabar jo plaukai tamsiai rudos spalvos.
"Nenorėjau likti vienas su piktu Zayn prie stalo" Darren trukteli pečiais ir atsilošia savo kėdėje. "Tai gi, Aalia... ar tau viskas gerai su sutrikimais?" jis labai susinepatogina.
"Žinoma" atsakau plačiai išsišiepdama. "Žinai, du metai ilgas laiko tarpas. Spėjau nuslopinti savo priepuolius" liežuviu sudrėkinu savo lūpas ir galiausiai vėl pakeliu akis į Darren.
Nežinau kiek laiko mes prasėdime tyloje. Jaučiu, kad Darren nori manęs kažko paklausti, tačiau jam trūksta drąsos, o galbūt jis tiesiog kažko bijo. Kai suprantu, kad jo klausimas gali būti apie Zayn pasiūlau jam eiti vidun išvengdama nemalonaus pokalbio.
Tikrai norėčiau su kuo nors atvirai pasikalbėti apie Zayn. Velniškai to norėčiau, tačiau šiuo metu pats Zayn ir yra vienintelis žmogus su kuriuo aš norėčiau kalbėtis apie tai. Na, tiksliau norėčiau išrėkti jam dar daugiau dalykų kuriuos man teko per jį pereiti, norėčiau velniškai jį įskaudinti.
Atsisėdusi prie mūsų staliuko plačiai išsišiepiu pamačiusi, kad visi mano draugai ateina prisėsti taip pat. Labai greitai visi įsitraukia į pokalbį apie šias vestuves ir po truputį pradeda planuoja Megės ir Levi vestuves. Vis dar nežinau ar jose dalyvausiu. Suprantu, kad būtų velniškai nemalonu, tačiau aš svarstau apie galimybę grįžti į Londoną po savaitės.
Galvojau, kad pamatyti Zayn bus lengva, galvojau, kad ir kalbėti su juo nebus taip sunku, tačiau dabar aš esu velniškai sumišusi dėl visko. Kad ir kaip man buvo lengva pasakyti jam tiek daug dalykų šį vakarą aš vistiek bijau kito pokalbio su juo. Zayn verčia mane eiti iš proto.
"Aalia" Meg pamojuoja delnu man prieš veidą. Kai atsisuku į ją ji plačiai išsišiepia. "Ar galėtum būti pamergė mano vestuvėse?" šypsena nuo brunetės veido nedingsta.
"Aš nežinau" atsidūstu. "Planuoju grįžti į Londoną kitą savaitę" liežuviu sudrėkinu savo lūpas.
Meg suraukia antakius ir įdėmiai stebi mano veidą lyg tikėdamasi, kad aš pasakysiu, jog juokauju. Tačiau aš to nedarau.
"Galime pasikalbėti rytoj?" brunetė prikanda savo apatinę lūpą ir man linktelėjus ji liūdnai šypteli.
Tikrai galvojau, kad sugrįžti čia bus lengviau, tačiau kuo toliau... tuo labiau suprantu, kad Londone būti vienai man buvo žymiai lengviau, nes dabar apsupta visų šių žmonių... aš vis vien jaučiuosi vieniša.
