Visą laiką, kol su Zayn ėjome į parduotuvę aš buvau atsiribojusi nuo jo. Aš nekalbėjau su juo ir ėjau keliais žingsniais greičiau nei jis. Esu dėkinga jam už tai, kad nesistengė manęs kalbinti. Galbūt jis pyko, nes aš jam liepiau eiti pas Sam, tačiau tai man labai nerūpėjo. Norėjau kuo greičiau parūkyti, nes jaučiu, kad greitai nebeatlaikysiu spaudimo ir tuoj pat pirksiu greičiausiai gaunamą lėktuvo bilietą į Londoną.
Kai eidama atgal į butą pagalvoju, kad galbūt man geriausia būtų likti čia pradedu dėti visus pliusus ir minusus dėl Portlando. Pliusams nugalėjus pradedu galvoti apie viską iš naujo ir tik tada suprantu, kad aš ieškau bet kokios priežasties grįžti į Londoną. Aš nenoriu čia pasilikti ir net neįsivaizduoju kaip turėčiau tai pasakyti tėvams. Ir net neįsivazduoju kaip turėčiau dabar su visais atsisveikinti, kai Meg galvoja apie savo vestuves, Elloise pasinėrusi į visus galimus malonumus su Rikiu, Amelia ir Brian taip pat manau, kad kažką planuoja, tačiau niekam nesako, Darren stengiasi susirasti normalų vaikiną, o Eliott? Na, jis stengiasi permiegoti su merginomis, kurių vardai prasideda abėcėlės tvarka... ir tai tęsiasi jau beveik metus, tačiau mačiau kaip jis buvo susižavėjęs Brian pussesere. O Zayn? Tas šiknius ir yra vienintelė priežastis kodėl aš noriu iš čia išvykti, tačiau galbūt jis yra ir viena iš priežasčių kodėl aš noriu čia pasilikti. Aš sumautai noriu priversti jį verkti dėl manęs.
Kai su Zayn grįžtame išgirstu kaip Darren šaukia, o įėjusi į svetainę matau kaip Meg muša jį. Visiškai to nesureikšminu. Amelia sakė, kad ji visuomet su juo mušasi, kai Darren ją suerzina. Levi supratęs, kad jau gana nukelia savo sužadėtinę nuo savo draugo ir pasisodina ant kelių. Jis kažką šnabžda į Meg ausį priversdamas ją plačiai šypsotis ir rausti.
"Pameni, kai ir mes taip darėm?" Zayn tyliai ištaria stovėdamas man už nugaros.
Jis supranta, kad aš tai išgirstu, tačiau jam neatsakau. Aš paprasčiausiai giliai įkvepiu ir nueinu į balkoną su viltimi, kad pagaliau galėsiu vėl būti viena. Esu čia kelias dienas, tačiau jau jaučiuosi lyg praleidusi čia visą amžinybę. Atrodo, kad visi man jau nusibodo... arba aš tiesiog pripratau būti viena. Vis dėl to, Londone aš neieškojau draugų, neidavau į vakarėlius į kuriuos buvau kviečiama... atsisakydavau visko ir viskas tik dėl ko? Viskas tik, todėl, nes būčiau graužusi save jei koks vaikinas būtų pabučiavęs mane, nes galvojau, kad taip išduosiu Zayn... būčiau graužusi save ir dėl naujų draugų susiradimo, nes bijojau, kad išduodu draugus turimus Portlande.
"Prašau, pasilik čia, Aalia" Meg giliai įkvepia įėjusi į balkoną. Stebiu kaip šiltas vakaro vėjas pavelia jos ir taip kiek suveltus plaukus, stebiu kaip ji atsisuka į mane ir liūdnai nusišypso. "O jei jaudiniesi dėl jo... tai parodyk jam kokią stiprią vaginą tu turi" brunetė sukrizena atsisėsdama į kėdę prieš mane.
"Mege" stengiuosi, kad tai nuskambėtų piktai, tačiau pradedu juoktis. "Gerai, aš pasiliksiu" plačiai išsišiepiu. Ji cypteli ir pašokusi nuo kėdės apkabina mane.
Iš visų draugų kurių galėjau pasiilgti... labiausiai pasiilgau Meg. Ji visuomet sugebėdavo mane pralinksminti ir aplamai... ji buvo pirmoji mano draugė čia. Ji buvo ta kuri rūpinosi manimi ir ta, kuriai aš išdrįsau pasakyti apie save ir Zayn... ir ji mus palaikė... velniškai palaikė, tačiau Zayn turėjo viską sugadinti.
"Apie ką tu ir Zayn taip kalbatės nuo vestuvių iki pat kelionės į parduotuvę kartu?" brunetė suraukia antakius, kai vėl sėdi savo kėdėje. "Ar jūs bandot kažką iš naujo?" ji giliai įkvepia nenuleisdama akių nuo manęs.
Ir aš jai viską papasakoju. Viską nuo to kada aš ir jis laukėme atvažiuojančio vakarėlio autobuso iki pat ėjimo į parduotuvę. Viduje mirštu iš džiaugsmo pagaliau galėjusi kažkam papasakoti apie viską kas vyko mano galvoje ir gyvenime per pastarąją parą ir velniškai džiaugiuosi, kad tas kažkas kuriam viską pasakoju yra Meg. Žinau, kad ji palaikys kiekvieną mano sprendimą, kad ir koks kvailas jis bebūtų ir žinau, kad ji velniškai nori, kad aš būčiau laiminga.
