"Kaip tau sekasi?" įkvepiu šalto vakaro oro ir sukaupusi visą drąsą nuenu prie jo. Šiek tiek prireikia laiko, na, galbūt labiau drąsos, kad sugebėčiau atsitūpti. Tamsoje galiu įžvelgti jo šiek tiek sumuštą veidą ir prakirstą lūpą. "Eliott, į ką tu įsivėlei?" savo pirštus įveliu į jo plaukus.
"Kodėl būtent Zayn?" Eliott liežuviu sušlapina savo lūpas. "Atsakyk man, Aalia, kodėl jis?" vaikinas pasitrina delnus savo veidą. Galbūt kiek per stipriai, nes jis suinkščia iš skausmo.
"Nežinau" trukteliu pečiais. Aš tikrai nežinau kodėl būtent Zayn. Jis tiesiog mane traukia. "O kodėl tau patinku aš?" atsisėdu šalia jo.
Suprantu, kad galbūt neturėčiau apie tai su juo kalbėti, kai susitikinėju su jo draugu, tačiau smalsumas mane žudo. Juolabiau esu pasimetusi savo jausmuose Zayn.
"Nes tu nuostabi, Aalia. Su tavimi lengva kalbėtis apie dalykus arba tiesiog sėdėti tyloje ir žiūrėti į žvaigždes" Eliott atsidūsta.
Kai jis savo lūpomis paliečia manąsiais - sustingstu. Vaikinas bučiuoja mane, tačiau aš jam neatsakau. Atsitraukiu nuo jo ir atsistojusi riešu nusivalau savo lūpas.
"Ar tu pakvaišai?" pakeliu balsą, tačiau jis tik nusijuokia.
Susierzinusi palieku jį vieną balkone, tačiau sužinojau tik vieną dalyką - aš myliu Zayn. Ir to man pilnai užteko. Sustoju lyg būčiau prikalta prie žemės, kai kažkokios merginos lūpos prisipaudžia prie Zayn lūpų ir jis jai nusišypso taip, kaip visuomet šypsodavosi man. Kokio velnio?
Negaliu pasakyti kas vyksta. Aš pagalvoju apie tai, kad prieš porą minučių Eliott pabučiavo mane ir nepykstu ant Zayn, tačiau atrodo, kad girdžiu kaip dūžta mano širdis. Kai mano vaikinas atsisuka į mane nusišypsau jam. Pajaučiu kaip kelios ašaros nurieda mano skruostais.
Zayn atrodo sumišęs. Jis įsistebeilyja į mano veidą, tačiau visiškai nejuda. O jei jis matė mano ir Eliott bučinį? Tikrai maniau, kad man nereikia su niekuo kalbėti apie mano ir Zayn atšalusius jausmus ar apie mano mintyse pastarąsias dienas karaliaujantį Eliott, tačiau dabar... velniškai kažkam noriu visa tai išrėkti.
Nueinu į savo kambarį ir palieku atrakintas duris vildamasi, kad Zayn ateis. Ir jis ateina.
"Pyksti?" vienintelis žodis išeina iš jo lūpų, tačiau aš tiesiog papurtau galvą į šonus. "Kodėl?"
Ar aš turėčiau ant jo pykti? Net neįsivaizduoju. Jei atvirai, pradedu kaltinti save dėl viso mūsų nutolimo vienas nuo kito. Nežinau ar tai yra normalu santykiuose, bet manau, kad ne.
"Žinai, turėčiau pykti. Tikrai, manau, kad turėčiau, tačiau negaliu. Galbūt dėl to, kad sumautas Eliott pabučiavo mane prieš keletą minučių, o galbūt dėl to, kad kaltinu save, jog mūsų santykiai taip atšalo" trukteliu pečiais.
Jaučiu tokį palengvėjimą. Pagaunu save galvojant, kad galbūt turėčiau jausti pyktį ar neapykantą kažkam, tačiau nejaučiu nieko.
"Tu taip pat manai, kad mes nutolom vienas nuo kito?" Zayn iškelia vieną antakį. Kai galvojau, kad galiu suprasti jo emocijas vien pažiūrėjusi į jo veidą dabar suprantu, kad smarkiai klydau. Negaliu to padaryti. Atsakau jam linktelėjimu. "Manau, kad mums reikia viską užbaigti" juodaplaukis sušnabžda nuleidęs akis į savo pirštus.
"Prašau, Zayn, ne" sukūkčioju.
Kažkur giliai širdyje galbūt ir žinojau, kad taip ir nutiks anksčiau ar vėliau, tačiau tikrai nemaniau, kad tai nutiks būtent dabar. Žodžiai užstringa mano gerklėje. Pradedu jaustis tokia pažeidžiama, tokia... nesaugi. Zayn įtraukia mane į savo glėbį jo delnas raminamai glosto mano nugarą.
Nenorėjau, kad tai būtų mūsų pabaiga. Jis sakė man, kad myli mane. Aš jam sakiau, kad myliu jį. Tai kokio velnio?
"Išeik" stengiuosi nuskambėti užtikrintai, tačiau mano balsas sudreba. "Prašau išeik ir atiduok mano daiktus Ameliai" pakeliu savo akis į jo veidą, tačiau labai greitai pasigailiu.
Jis neverkia. Net neatrodo, kad jam būtų sunku. Galbūt jis manęs net nemylėjo? Užrakinu savo kambario duris. Mano nugara nuslysta durimis ir aš atsisėdu ant grindų. Ašaros nevaldomai rieda mano skruostais, o visi mano ir Zayn prisiminimai perbėga mano akis lyg visas gyvenimas prieš žmogui mirštant.
Tokia dabar ir jaučiuosi. Mirusi. Girdžiu kaip kažkas beldžia į mano kambario duris, tačiau jaučiuosi per daug išvargusi, kad galėčiau su kažkuo kalbėti. Nenoriu, kad kažkas matytų mane tokią. Kai mano rankos pradeda drebėti sukandu savo apatinę lūpą ir pajautusi geležies skonį šiek tiek nusišypsau. Menkas fizinis skausmas trumpam nutraukė mane nuo minčių apie Zayn.
Mano akyse pradeda temti. Stengiuosi kovoti su artėjančiu panikos priepuoliu, tačiau galiausiai pasiduodu. Jaučiu kaip visas mano kūnas virpa, nesenai girdėta garsi vakarėlio muzika lyg nutolsta nuo manęs, o mintys apie Zayn visiškai palieka mano mintis. Jaučiuosi tokia bejėgė prieš pačią save. Dar keletą akimirkų bandau suimti save į rankas ir kvėpuoti ar bandyti jausti aplinką, tačiau, kai man pradeda trūkti oro aš ir vėl pasiduodu. Kodėl Zayn norėtų būti su ligone?
*****
Pasakysiu tik tiek, kad nežinau kiek dalių dar liko, tačiau greitai baigsiu šią istoriją
