Atsikeliu nuo per visą butą pasklidusio blyno kvapo. Išlipusi iš lovos susiimu už galvos, kuri tiesiog plyšta iš skausmo, o mano burna ir visas kūnas maldaute maldauja vandens. Pasilieku Zayn marškinėlius ant kūno ir nueinu pas jį į virtuvę. Iš spintelės išsitraukiu stiklinę ir įsipilu vandens.
"Pagirios?" juodaplaukis sukrizena pažiūrėdamas į mano susiraukusį veidą. "Nagi, Aalia, nesiraukyk. Pavalgom, pasikalbam ir gal pažiūrim kokį filmą?" jis paima lėkštę su blynais ir vėl atsisuka į mane.
"Apie kokį filmą tu dabar kalbi?" suraukiu antakius. "Nejau tu galvoji, kad mes pašnekėsim, parėksim vienas ant kito ir aš išmiegosiu pas tave vieną kartą ir viskas bus taip kaip anksčiau?" piktai nužvelgiu juodaplaukį stovintį prieš mane.
"Na, aš galvojau, kad mes galėtume pabandyti būti draugai, o vėliau..." Zayn nebaigia šnekėti, nes aš jį nutraukiu pradėdama šaukti.
"Tu galvojai?" nusijuokiu. "Prašau, Zayn, suprask, kad aš negaliu būti su tavimi nei draugais, nei pora" pirštais perbėgu per savo plaukus. "Todėl trauk savo durnas mintis iš savo galvos, nes tokio žodžio kaip mes, mažuti - nebėra!" pakeliu balsą pamosikuodama rankomis ore.
Galiausiai supratusi, kad aš čia tik bereikalingai leidžiu laiką nueinu iki svečių kambario ir pasiėmusi suknelę ir savo aukštakulnius išeinu prie durų.
"Aalia, palauk!" Zayn pašaukia mane, tačiau aš nekreipiu į tai dėmesio ir grįžtu į Brian ir Amelios butą.
"Kur tu nakvojai?" Brian suraukia antakius vos tik įeinu į virtuvę. "Nesakyk, kad pas Zayn" atrodo, kad jis supyksta ant manęs.
"Išvažiavau į klubą ir kažkuris iš jūsų užrakinot duris ir neatsiliepėt į mano skambučius!" cypteliu. "Būtum norėjęs, kad tavo įseserė miegotų sumautam koridoriuj?" iškeliu vieną antakį.
"Atleisk, aš galvojau tu jau miegi, todėl jas užrakinau" Brian sukrizena, tačiau nusiramina, kai aš piktu žvilgsniu nužvelgiu jį. "Apie ką jūs tiek daug kalbat su Zayn?" jis suraukia antakius.
Šiek tiek pasimetu. Pradedu svarstyti ar turėčiau jam viską pasakyti ar tiesiog nuslėpti didelę dalį visko?
"Aš rėkiu, jis klausosi ir vis tiek nori susitaikyti" trukteliu pečiais. Brian suraukęs antakius vis dar stebi mane, tačiau nurimsta, kai supranta, kad Zayn man visiškai nesvarbus.
Nuėjusi į savo kambarį veidu krentu į lovą. Juodaplaukio marškinėliai kvepia juo. Nenorėjau sutikti jo taip greitai ir nenorėjau jo prisileisti prie savęs taip greitai. Velniškai pykstu ant savęs, kad visiškai negalvoju apie savo veiksmus, kai būnu šalia jo. Du metai buvo pakankamai ilgas laiko tarpas, kad atsikratyčiau savo jausmų Zayn, tačiau turbūt man reikia dar laiko, nes kad ir kaip aš stengčiausi jį pamiršti... aš jo nepamirštu.
Pamenu, kai aš ir Zayn buvome pora ir aš galvojau, kad jis man bus tas žmogus, kurio kiti ieško visą savo gyvenimą. Dabar nesuprantu turėčiau juoktis ar verkti iš to kokia kvaila aš buvau, kad leidau sau taip manyti.
Kai suskamba mano telefonas ir ištraukia mane iš mano minčių - susierzinu. Dar labiau supykstu, kai pamatau Zayn vardą telefono ekrane.
"Ko nori?" suurzgiu. Velniškai pykstu. Negana to, kad jis sugadino mane ir apgadino mano gyvenimą, jis dar drįsta man skambinti?!
"Aalia, ar gali ateiti pas mane?" Zayn duslus balsas pasiekia mano ausis. "Prašau tavęs. Bent jau šiandienai pamiršk, kad pyksti ant manęs" jis atsidūsta lyg supratęs, kad tuoj pradėsiu ant jo šaukti. "Ateik, pasikalbėkim"
Iškvepiu visą plaučiuose turėtą orą ir pasakiusi jam, kad ateisiu po dvidešimties minučių nutraukiu mūsų pokalbį nelaukdama Zayn atsisveikinimo. Greitai nusimaudžiusi apsimaunu treningus ir pradžiovinusi savo šlapius plaukus išeinu pas Zayn.
Stovėdama prie buto durų pradedu galvoti ar turėčiau pasibelsti, o gal tiesiog įeiti vidun ir garsiai paklausti ko tu nori? Galiausiai aš pasirenku pirmąjį variantą. Juodaplaukis atidaręs duris liūdnai nusišypso ir įleidęs mane į vidų pasako, kad eičiau į svetainę.
"Kas yra? Kodėl aš čia?" paklausiu įsitaisydama sofoje. Zayn giliai įkvepia ir dar kartą nužvelgęs mane atsisėda šalia.
"Susitarkim" jis iškvepia visą plaučiuose turėtą orą ir įdėmiai stebi mano veidą. "Jokio šaukimo vienas ant kito. Pakalbėkim nerėkdami, Aalia, mažute, prašau" suraukiu savo antakius stebėdama Zayn.
Nežinau kodėl, tačiau aš sutinku su jo pasiūlymu. Galbūt dėl to, nes aš pavargau nuolat jį pamačiusi šaukti ir pyktis su juo, o galbūt dėl to, nes dabar Zayn atrodo toks pažeidžiamas ir liūdnas?
"Aš pagalvojau. Pagalvojau apie viską. Apie tai, ką tu sakei man per vestuves ir apie tai, ką sakei man kitus kartus ir aš sutinku su kiekvienu tavo žodžiu, Aalia" jis atsidūsta. "Sutinku net su tavo pasakytais žodžiais, kad nemyliu tavęs ir noriu tavęs tik todėl, nes nebeturiu nei tavęs, nei Sam. Ir tu buvai visiškai teisi, tačiau noriu, kad žinotum: stengsiuosi dėl tavęs. Tu galėsi rėkti, verkti... galėsi daryti ką nori, tačiau jei leisi man aš stengsiuosi dėl tavęs, nes apie tave aš pagalvoju kiekvieną vakarą prieš užmigdamas"
Jaučiu kaip mano akys prisipildo ašarų, tačiau stengiuosi valdytis. Velniškai stengiuosi. Žinau, kad vis dar turiu pykti ant jo, tačiau būtent dabar visas pyktis dingęs ir atrodo, kad ta dviejų metų pertrauka... paprasčiausiai, atrodo, kad jos net nebuvo.
"Todėl, Aalia, aš paklausiu tavęs pirmą ir paskutinį kartą" Zayn giliai įkvepia suimdamas mano delnus į savo rankas. "Ar man stengtis dėl tavęs ar susitaikyti su mintimi, kad niekada nebeturėsiu tavęs?" atodūsis palieka vaikino lūpas.
Jis savo akimis žiūri į mano akis iš kurių jau pasipylusios ašaros. Nežinau kodėl verkiu, tačiau man dabar velniškai gera būti šalia jo ir verkti, leisti visiems jausmams paimti viršų.
"Stenkis" sušnabždu pradėdama labiau verkti. Nustebinu ne tik Zayn savo atsakymu, tačiau nustembu ir pati. Žmogui, kurio, atrodo, kad turėčiau nekęsti visa širdimi, žmogui, ant kurio turėčiau pykti aš kątik pasakiau stengtis dėl manęs.
*******
Buvau padariusi mažą pertraukėlę, bet štai... aš ir vėl čia!❤️
