Po to, kai Zayn palieka mane praeina savaitė. Girdėjau jo balsą pirmame aukšte, tačiau nedrįsau nueiti ir pažiūrėti jam į akis. Jis atvežė mano daiktus, kuriuos man atnešė Rikis. Jis atsiprašinėjo lyg mano ir Zayn išsiskyrimas būtų jo kaltė, tačiau aš nieko jam neatsakiau. Tiesiog pasiėmiau savo daiktus ir užtrenkiau kambario duris jam prieš veidą.
"Mažute" mama įtraukia mane į savo glėbį. "Papasakok man viską. Noriu sužinoti net apie tavo panikos priepuolius" ji sušnabžda man į plaukus.
Kai moteris atsitraukia matau jos skruostais tekančias ašaras. Matau, kad ji pyksta tik nesuprantu ant ko. Ar ant Zayn, kad jis yra priežastis mano atsinaujinusių priepuolių? Ar ant savęs, kad paliko mane tarp visų tų žmonių kuriuos laikiau draugais?
"Mama, praėjo savaitė. Man viskas gerai" sumeluoju išspausdama netikrą šypsnį.
"Aalia, prašau, nemeluok man" ji atsidūsta įveldama pirštus į savo plaukus.
"Nebeturiu ašarų, nes viską išverkiau. Visą savaitę normaliai nemiegojau, galbūt dėl to, nes aš suknistai pavargusi ir miegas man nepagelbės tame, o galbū dėl to, nes naktimis turiu po kelias panikos atakas. Numečiau kelis kilogramus, tačiau vis vien nesijaučiu tokia graži, kad Zayn grįžtų pas mane" pakeliu balsą. Galiausiai tas jos žvilgsnis kurio niekada gyvenime nenorėjau matyti... jis vėl atsirado. "Aš nebenoriu čia būti" sušnabždu.
"Amelia sakė, kad tu valgei. Kaip tu numetei svorio?" brunetė pažiūri į mane suraukusi antakius.
"Nežinau" trukteliu pečiais. Aš sumautai meluoju jai.
Aalia, po kiekvieno valgio tu klūpėjai prieš tuoletą ir kišai pirštus sau į gerklę priversdama save vemti.
"Aš einu paskambinti, gerai? Tuoj grįšiu" ji sušnabžda nusivalydama ašaras nuo savo skruostų ir palieka mano kambarį.
Meluočiau jei sakyčiau, kad nerašiau jam. Taip pat, meluočiau, jei pasakyčiau, kad neskambinau jam, tačiau visuomet įsijungdavo balso paštas. Norėjau pasikalbėti su juo. Norėjau pasakyti jam kaip jaučiuosi ir paklausti kodėl viskas nutiko būtent šitaip...
"Aalia, kaip tu?" Amelia liūdnai nusišypso įeidama į mano kambarį.
Nusuku savo žvilgsnį į langą. Ji pastovi tarpduryje dar keletą minučių ir kažką sumurmėjusi po nosimi išeina uždarydama duris.
Nežinau kada ir kaip baigiasi jos kantrybė, tačiau ji įlekia į mano kambarį ir stebi mano veidą. Amelia verkdama atsisėda ant mano lovos ir galiausiai apkabina mano sulysusį kūną.
"Pasakysiu tau tai, ko niekas šiame name nepasakys" blondinė giliai įkvepia.
"Amelia" Brian piktas balsas pasiekia ir mano ausis. "Aš pasakysiu jai. Prašau išeik. Nepradėkim dėl to pyktis ir vėl" mano būsimas įbrolis įkvepia ir pirštais perbėga per plaukus.
Amelia išlipa iš mano lovos ir išeina iš mano kambario, kol Brian vaikšto pirmyn atgal bandydamas sugalvoti kaip pradėti kalbėti.
"Aalia, pameni kaip pradėjo irti tavo ir Zayn santykiai?" brunetas paklausia manęs atsisėsdamas mano lovoje.
Susimąstau. Per šią savaitę nukrito mano rožiniai akiniai kuriais žiūrėjau į Zayn, kai mūsų santykiai atšalo. Vis bandžiau rasti savo atmintyje tą momentą kada viskas pasikeitė, kada viskas mus privedė iki išsiskyrimo, tačiau niekaip neradau to, ką stengiausi atrasti. Galvojau, kad viskas dėl to, nes Rikis paliko Zayn butą, galvojau, kad jis užpildė kažkokią spragą bute, tačiau klydau. Rikis nebuvo nė maža dalelė Zayn sprendimo priežasties.
"Mažute" Brian sušnabžda liežuviu sušlapindamas savo lūpas. "Viskas pasikeitė po jūsų pasimatymo. Kad ir kaip man būtų sunku tai sakyti. Tikrai nenorėjau būti tas, kuris praneš tau tai, tačiau, Aalia, jis susirado kitą" Brian atsidūsta ir pakelia savo akis į mane. "Ji buvo ta, kuri jį pabučiavo vakarėlyje. Aš atsiprašau" brunetas sušnabžda.
"Išeik" bandau pasakyti tai piktai, tačiau mano balsas sudreba. Brian bando mane apsikabinti, tačiau aš nustumiu jo rankas nuo savęs. "Pasakiau dink, Brian!" surėkiu stumdama jį iš savo kambario.
Užrakinusi duris pradedu garsiai kūkčioti. Nebevaldau savęs. Pagriebiu vazą ir sviedžiu ją į sieną. Draskau viską ką mano susiliejęs žvilgsnis mato. Galiausiai pradedu rėkti. Bandau išrėkti viską ką turiu savyje. Man nerūpi tai, kad pradedu springti ar, kad kažkas tranko duris šaukdamas, kad įleisčiau vidun.
Nekreipdama į nieką dėmesio, nueinu į vonią ir nusirengiu savo rūbus. Kai mano akys užkliūva už mažo, spindinčio daikto net pati nepajaučiu kaip nusišypsau. Paimu peiliuką ir suspaudusi jį tarp pirštų keletą kartų rėžiu sau per šlaunis. Tekantis kraujas ir po truputį dėl fizinio skausmo dingstančios mintys verčia mane šiek tiek nusiraminti.
Palieku ant savo šlaunų dar keletą gilių įpjovimų lyg bandydama išlaisvinti save nuo psichologinio skausmo kurį jaučiu. Lyg bandydama išlaisvinti save nuo pačios savęs. Pamenu, pažadėjau mamai išlikti stipri ir neleisti pasikartoti panikos ir nerimo priepuoliams, tačiau tik dabar suprantu, kad sulaužiau tą pažadą ir tik dabar suprantu, kad dabar viskas yra baisiau nei buvo prieš tai.
Įlipu į dušą ir atsuku karštą vandenį. Leidžiu jam tekėti mano kūnu. Kai jis pasiekia mano šlaunis noriu cypti nuo patiriamo skausmo, tačiau tiesiog sulaikau savo kvėpavimą neišleisdama nė garso.
Net dabar... net dabar nesugebu kaltinti jo. Zayn vietoje taip pat būčiau pasirinkusi psichologiškai sveiką merginą, kuri neturi panikos ir nerimo sutrikimų, kuri nepjausto savo kūno, kuri yra graži ir jai nereikia kišti pirštų į gerklę, kad išvemtų maistą kurį kątik valgė, nes ji ir taip liekna. Dėl visko aš pasirenku kaltinti save ir galiausiai vėl apsiverkiu.
******
Liko tik gal 2 dalys ir epilogas😁 Ir noriu pasakyti, kad pati perėjau per dalykus aprašytus šioje dalyje ir pasakysiu tik tiek, kad svarbiausia suvokti, kad esi ne vienas ir kreiptis pagalbos. Myliu jus, ačiū, kad skaitot!❤️
