Sėdžiu Zayn automobilyje ir laukiu, kol jis atsisveikins su mano būsimu įbroliu. Atrodo, kad mano širdis išlips iš mano krūtinės. Velniškai jaudinuosi. Kai juodaplaukis įlipa į automobilį plačiai išsišiepia.
"Pasiruošusi?" vaikino akys suspindi. Nusišypsau ir linkteliu jam. "Mūsų pirmas pasimatymas, Aalia" Zayn sukrizena išvairuodamas automobilį iš mano kiemo. Tikiuosi visas vakaras bus toks paprastas kaip ir mūsų pokalbiai automobilyje.
Žiūrėdama į jį negaliu nesišypsoti. Viena ranka jis laiko vairą, o kitą savo ranką yra padėjęs ant mano šlaunies. Kai Zayn išveža mus iš Portlando kiek išsigąstu, tačiau labai greit nurimstu. Juk esu su Zayn, o su juo aš jaučiuoi saugi.
Visą kelią iki pat mažos kavinės Zayn pasakoja man apie savo ir Brian pirmąjį susitikimą, atsakinėja į mano klausimus ir tai, pripažinsiu, sušildo mano širdį ir priverčia mane visiškai atsipalaiduoti.
"Sveikas, Zayn" moteriškė perkopusi jau penktą dešimtį nusišypso priėjusi prie mūsų staliuko. Jos rudi plaukai surišti į kasą, mėlynos moters akys atspindi džiaugsmą. "Kas ši nuostabi mergaitė?" ji atsisuka į mane. Šypsena niekaip nedingsta nuo jos veido kas verčia ją dar mielesne.
"Amanda, čia Aalia" Zayn mirkteli man bandydamas mane pristatyti.
Zayn pradeda apie kažką šnekėti su moterimi, tačiau aš visiškai nieko girdžiu. Išdrįstu tik stebėti jį, jo veidą, šokoladines akis, putlias rožines lūpas kurias noriu pabučiuoti ir niekada nepaleisti. Kai Amanda nueina Zayn atiduoda visą savo dėmesį man. Jis prisitraukia mane prie savęs ir laiko savo glėbyje.
Vaikino kvepalų kvapas susimaišęs su cigarečių kvapu puikiai tinka mano uoslei. Savo veidą paslepiu jo kaklo linkyje.
"Aš džiaugiuosi, kad esu čia su tavim" juodaplaukis sušnabžda. Plačiai nusišypsau ir lūpomis priglundu prie jo kaklo. "Mes esam viešoj vietoj" jis sukrizena. Atsitraukiu nuo jo padarydama mažą tarpą tarp mūsų.
"Iš kur pažįsti tą moterį?" pakeliu vieną savo antakį pažiūrėdama į jį.
"Nesakyk, kad pradedi pavydėti" Zayn pradeda juoktis. Silpnai kumšteliu jam į petį. "Ji šios kavinės savininkė. Su Brian dainuodavom čia prieš keletą metų visada čia lankydavomės iki tol, kol atsidarė kavinė arčiau mūsų" vaikinas šypteli.
Atrodo, kad kiekvieną minutę dar labiau juo susižaviu. Jis sėdi šalia manęs ir mes šnekamės... Jei atvirai, niekada nemaniau, kad šnekėti apie viską ir apie nieką tuo pačiu metu yra taip įdomu ir lengva? Buvau įsitikinusi, kad tarp mūsų bus ta nemaloni tyla, tačiau dabar suprantu kaip stipriai klydau.
"Žinai, jei kada norėsi man padainuoti" nusišypsau sulaukdama jo krizenimo. "Tu žinai kur mano namai" mirkteliu.
"Aš noriu tavęs paklausti, Aalia, tik prašau nesipykim po to, gerai?" jo šokoladinės akys lyg nuskenuoja mano veidą. Linkteliu jam. "Apie ką kalbėjo tavo mama, kai mes važiavom namo iš ligoninės?"
Išsigąstu. Velniškai. Jaučiu kaip mano rankos pradeda drebėti, todėl jas pakišu po stalu. Zayn tai pastebi. Jis suima mano rankas į savo delnus ir žiūrėdamas man į akis liūdnai šypteli. Jaučiu kaip mano akyse pradeda kauptis ašaros. Vaikinas įtraukia mane į savo glėbį kuriame aš labai greitai nusiraminu.
"Istorija paprasta, tačiau ji sunki" trukteliu pečiais. Zayn tyli leisdamas man jam papasakoti viską. "Panikos atakas turiu nuo vaikystės. Jos prasidėjo man būnant šešerių, kai tėtis paliko mane ir mamą išeidamas pas kitą moterį. Kai pradėjau eiti į mokyklą viskas buvo geriau, žinai, žmonės, aplinka... aš nesijaučiau tokia vieniša, o kai atėjo laikas vaikinams visuomet likdavau įskaudinta, todėl manau, kad visas stresas, liūdesys ir įskaudinimai krovėsi vieni ant kitų ir galiausiai man prasidėjo nerimo sutrikimai. Lankiausi pas gydytojus, gėriau vaistus ir vieną dieną išsikapsčiau iš duobės" sušnabždu paskutinius žodžius, kai pajaučiu, jog Zayn ir vėl nutempė mane į savo glėbį.
"Tu melavai savo mamai sakydama, kad tau jau viskas gerai?" jis įvelia savo pirštus į mano plaukus.
"Aha" sumurmu, kai Amanda atneša mūsų maistą ir mirktelėjusi palieka mus. "Praėjusį kartą jau mačiau jos išsigandusį veidą. Ji velniškai bijojo, tačiau ji buvo stipri už mus abi ir kiekvieną dieną palaikė mane. Nebenoriu jos jaudinti" šypteliu. Zayn pabučiuoja mano smilkinį ir palikėjęs man skanaus maisto nuleidžia savo galvą į lėkštę.
"Žinai, aš didžiuojuosi tavimi" kai jau galvojau, kad Zayn man nieko neatsakys jis sušnabžda šiuos žodžius ir aš dabar kaip niekad noriu jį pabučiuoti.
Kai Zayn įlipa į automobilį - pabučiuoju jį. Dabar esu pilnai įsitikinusi, kad jam atleidau. Šis vaikinas yra pirmasis, kuris be mano mamos žino apie mano panikos ir nerimo sutrikimus. Esu prieš jį apnuoginusi savo sielą ir dabar esu įsitikinusi, kad myliu jį.
"Už ką?" jis sušnabžda man į lūpas. Vietoj to, kad atsakyčiau į jo klausimą aš plačiai jam nusišypsau ir dar kartą sujungiu mūsų lūpas.
******
Jei nesunku, palikit po gražų komentarą. Ačiū!
P.S. Nors ir nesididžiuoju šia dalimi, tačiau ji tikrai nėra labai bloga😁
