Atskiri pasauliai TAISOMA

41 Skyrius

Markas  garsiai ėmė juoktis.
- Tu turbūt juokauji?! Ir kodėl aš tavim turiu tikėti, kas tu tokia manai esanti? - pašaipiai kalbėjo.
-Turbūt niekas, todėl nesigilink, o aš ramiai stebėsiu kaip žlunga tavo gyvenimas. - išdėsčiau. Stebėjausi savimi iš kur staiga atsirado tiek drąsos.
-Įrodyk .-surimtėjęs tarė Markas.
-Kodėl turėčiau, juk aš niekas ir tau neturėtų būti įdomu ką "niekas" turi papasakoti. - pasipiktinusi kalbėjau.
-Lora man čia ne žaidimas! - sušuko. -Sakyk iš kur gavai tokia informaciją, kad kažkas mane bando sužlugdyti.
Staigiai pagriebiau telefoną ir suradusi vaizdo įrašą įjungiau jį ir nukreipiau į Marką.

Markas pagriebė mano telefoną į ranką ir įdėmiai žiūrėjo rodoma vaizdo įrašą. Žiūrėjo net keletą kartų vis klausydmas jo, kai padėjęs telefoną ant stalo atsilošė kėdėję ir isistebeilijo į lubas.
-Tikiu tavimi.. Nuo pradžių turėjau  tikėti, bet negalėjau to pripažinti. - ėmė kalbėti Markas.
-Ką darysim? - paklausiau.
-Darysiu,-pabrėžė žodžio galą pataisydamas mane. - Turi omenyje?
-Ne. Darysim, mes kartu?
Markas pasimetęs žiūrėjo į mano pusę.
-Leisim sugriauti mano karjerą. - ramiai tarė be vilties.
-Kodėl kalbi taip?! - susiraukiau, negalėjau patikėti ką girdžiu.
-Lora.. Suprask, viskas padaryta, dokumentai pas ją su mano parašais. Durnas buvau, kad neskaičiau sutarties...
-Va dėl ko geriau paskaityti ant ko pasirašynėjam. - pabrėžiau.
-Nepradėk.
-Kas? Juk tai tiesa.
Markas pavartė akimis ir nusisuko.

-Eik pas Aretą, pagalvosiu ką daryti.
Paklusau jam ir nieko nelaukusi išėjau iš kabineto. Galvoje sukosi tūkstančiai minčių ir idėjų. Norėjau padėti Markui, bet net nežinojau ant  kiek tai rimta ir painu.

Nuėjau link virtuvės, kur Gemma su Aretu jau buvo susitvarkę virtuvę ir  ramiai šnekučiavosi bei gėrė arbatą. Prisijungiau ir aš. Gemma pataisė žolelių arbatos ir šalia padėjusi keletą pyragaičių iš parduotuvės įdėmiai žiūrėjo į mane.

-Lora tu važiuoji su manimi, o Gemma pabūk su Aretu, mes neužilgo grįšime. - staiga į virtuvę įlėkęs Markas tarė ir  išsivedė mane.
Staigiai apmovė striukę, įsimoviau į batus ir kartu su juo išėjau iš namų. Sėdau į mašiną, kai netrukus jau skriejome link miesto pusės.
-Ką čia sugalvojai? - įsiterpiau į keistą tylą.
-Tu man padėsi.
-Kaip??
-Arba pavyks arba ne. Yra tik vienas variantas, kuris lems tolimesnį rytojų. - įsitempęs dėstė mintis Markas.
Klausiau bandydama suprasti, bet nei lašo nesupratau ką jis turi omenyje.
-Gal galėtum papasakoti tai ką turi omenyje, aš neskaitau tavo minčių, tavo idėjų ir planų, aš nesu...
-Gerai, užteks. - nutraukęs mane, atsiduso. - Važiuosime pas Izoliną į svečius.
-Izoliną?
-Taip. Tą pačią moterį, kuri buvo ryte ir pasirašiau jai dokumentus. - paaiškino vaikinas.
-Taip, kas toliau?
-Privažiavę prie jos kiemo, lipsi į galą ir apsimesi, kad tavęs čia nėra. Aš atvažiavau vienas. Užeisi už namo ir įėjusi pro galinį įėjimą, kuris tikiuosi bus atrakintas, rasi jos kabinetą ir suradusi juodą papkę su daugybe dokumentų mano vardu, paimsi ir atneši į mašiną.
-Viskas taip sudėtinga.. - įsiterpiau.-Kas toliau? Kur busi tu?
-Aš nukreipsiu jos dėmesį.
-O jei aš nerasiu tu dokumentų?
-Privalai rasti bet kokia kaina.

Markas nutilo, o aš ėmiau jausti neapsakomai didelį jaudulį, atsakomybę, jaučiau kaip dreba rankos ir širdis. Netrukus įvažiavome į prabanga atsiduodantį rajoną, kuriame po keletos posūkių Markas sustojo.
-Lipk į galą. - staiga tarė.
Taip ir padariau. Įsipatoginau gale ir apsiklojusi juoda antklode, tylėjau.
Markas pravažiavo dar kelis šimtus metrų ir sustojo prie milžiniškų vartų. Prie jų stovėjo vyras.
-Kas toks būsite?
-Markas Tatum'as?
-Vienas?
-Taip.
-Esate susitaręs?
-Ne, bet turiu apie ką pakalbėti su ponia, tai svarbu.
Apsaugininkas nuėjo į šoną ir su kažkuo pakalbėjęs per raciją, atidarė vartus. Pajudėjome į namo gilumą.

-Patekus į namo vidų pro pagrindines duris iš karto eik po dešine ir kai pamatysi pirmas duris, įeik pro jas ir pasukus į kairę, koridoriumi iki galo. - bandė greitai paaiškinti Markas.
-Jos kabinetas turi kažką specifiško, kaip galėčiau jį atskirti? - dar paklausiau.
- Virš durų kabės didingi elnio ragai, jos vyras medžiotojas, todėl jų name bus pilna, bet prie jos kabineto puikuojasi patys didingiausi.

Bandžiau įsidėmėti visas būtinas detales.

-Kai busi mašinoje su dokumentais paskambinsi man ir sugalvojusi kažką rimto, išviliosi iš jos namų. Saugokis, kad niekas nepamatytų!- tai pasakęs prieš išlipant, nuėjo.

Drebėjau ir sunkiai galėjau susikaupti. Stebėjau Marką, o tik jam  įėjus į namą, išlipau iš mašinos. Nubėgau prie namo kampo ir pasislepiau. Atrodo galėjau girdėti, kaip plaka mano širdis, stipriai bijojau ir jaučiausi nesaugiai, kai netrukus išgirdusi žmonių balsus iš už namo, kur ir turėjau eiti, kilo milžiniška panieka.