Atskiri pasauliai TAISOMA

33 Skyrius

Loros POV

Pramerkiau akis ir staigiai susidūrusi akimis su Aretu, pasijutau kiek nepatogiai. Kambaryje girdėjau skambantį žadintuvą.
-Labas rytas. - tyliai taręs, plačiai išsišiepė berniukas .
-Labas rytas...-šyptelėjus atgal, sunkiai atsisėdau lovoje.

Aretas netrukus išjungė skambančią melodiją iš žaislinio lėktuvo, kuris stovėjo ant prie lovos esančios spintelės.

Negana to, kad nejaučiau savo nugaros, miegojau su makiažu, todėl jaučiausi šlykščiai. Tik dabar turėjau galimybę apžvelgti Areto kambarį, todėl atsistojau ir rąžydamasi ėmiau apžiūrinėti daiktus. Sienos, baldai ir kiti žaislai, buvo susiję su lėktuvais. Net lova ar lempa kabanti lubose, buvo padaryta lėktuvo formos.
-Tau patinka lėktuvai? - sumaniau paklausti.
-Labai... Mano senelis buvo pilotas, todėl ir aš noriu būti juo. - pasakojo, stalčiuose ieškodamas rūbų.

Atsisukau į Aretą ir įdėmiai stebėjau jį. Berniukas iš daugybės rūbų išsirinko džinsus ir melsvus marškinius ilgomis rankovėmis.
-Palauk čia, aš tuoj persirengsiu ir eisim į apačią pusryčių, nes aštuntą ryto jau turime būti mokykloje. - rimtai taręs, visai kaip Markas, dingo už melsvų durų.

Slapčia sukrizenau nuo jo vaikiško rimtumo, kuris jam visai netiko ir trumpam išėjusi iš kambario, suklusau. Apsižvalgiau ir nieko daugiau nemačiau, kaip tik keletą durų ir pro koridoriaus gale esančius langus besiskverbiančią šviesą.

Netrukus vienos iš durų sukrebždėjo, kai joms prasivėrus, prisiglaudžiau prie sienos ir sulaikiusi kvapą, tylėjau.
Iš kambario išėjo Markas. Jis dėvėjo vien kelnes, o viršutinė kūno dalis buvo visiškai nuoga. Per visą jo nugarą matėsi ištatuiruoti milžiniški sparnai, kurie buvo aprišti storomis grandinėmis,o grandinės slėgė tuos milžiniškus ir didingus sparnus.

Markas lėtai pasukęs galvą sumanė apsižvalgyti, bet persigalvojo ir nuėjo link laiptų, kai man atsikvėpus ir pasiruošus grįžti į kambarį, jis sustojo, truputį pagalvojo ir nusileido laiptais.

Iškvėpiau orą ir greit užėjusi į "savo" kambarį atsiprausiau bei nusivaliau makiažą su stalčiuose esančiomis priemonėmis, kai grįžusi į Areto kambarį, nebedrįsau kelti iš jo kojos. Sėdėjau ant lovos ir laukiau.

Dabar po septynių, dvidešimt ryto, o kur dar pavalgymas ir nuvažiavimas iki mokyklos?
-Aš tuoj! - iš vonios sušuko Aretas ir netrukus išėjo iš jos.
Berniukas buvo tvarkingai apsirengęs ir susišukavęs dailias garbanėles į vieną pusę.
-Einam į apačią, noriu valgyti... - susiraukė jis.

Atsistojau ir nuėjau kartu. Aretas staigiai išbėgo iš kambario ir vaikiškai striksėdamas jau buvo apačioje. Girdėjau Marko ir Areto balsus, kai neskubėdama pati atėjau į virtuvę.

-Labas rytas. - nedrąsiai tariau.
-Labas kaip miegojai? - pasiteiravo Markas.
-Neblogai...
-Kavos, arbatos gersi? O gal tiesiog sulčių? - pamojęs ranka į kavos aparatą ir šalia stovintį oranžinių sulčių ąsotį, klausė.
-Ne, ačiū, kavos atsisakysiu. Tiks sultys.

Markas paklusniai linktelėjo ir pagriebęs tuščią stiklinę, įpylė apelsinų sulčių ir pastatymas ją šalia manęs, tuoj pakėlė akis ir įsistebeilijo kažkur už manęs.

-Susirink daiktus ir, kad nuo šiandien tavęs čia neliktų nei kvapo.- visiškai ramiu ir atsipalaidavusiu balsu, tarė Markas.
Pažvelgusi sau už nugaros pamačiau Tiną. Ji atrodė klaikiai. Plaukai buvo pasišiaušę ir susivėlę, o rūbai purvini ir suplėšyti. Paakiai nuo tušo pajuodę, kelėnai žaisdoti... Jai žengus žingsnį link Areto pasijuto klaikus alkoholio ir kitų priedų maišytas tvaikas. Net supykino... Berniukas susiraukė ir persigandęs nulipo nuo kedės ir pribėgęs prie Marko, pasislėpė jam už nugaros.

-Aretai... Aš juk tavo mamytė. Ateik pas mane. - nuo veido patraukusi plaukus vos teištarė ir vis tik nesiliovė artėti link Areto.
-Vieną kartą pasakiau! Išeik! Ir tai leidau pernakvoti čia! - šaukė Markas, o aš įsitempusi stebėjau situaciją.
-Kur aš eisiu? - ėmė verkti Tina.
-Kur nori. Pas tėvų!
-Jie negali manęs tokios pamatyti. - pasibaisėjo Tina.

-Mūsų vaikas to irgi negali matyti. Nešdinkis! - Markas rėkė, o Aretas užsimerkęs ir delnais užsidengęs ausis stovėjo už Marko.

-Aretai, ar tu nenori būti su manimi? - priėjusi gal penki metrai nuo vaiko atsitūpusi paklausė Tina, kai tuoj susvirduliavusi nukrito čia pat ant žemės.

Aretas nusidengė akis ir staigiai ėmė purtyti galvą.
-Klausyk ką sako tėtukas... Prašau... - Areto akys ėmė spindėti nuo besikaupiančių ašarų. Jis buvo labai išsigandęs, o rankų delnai nerimastingai trynė alkūnes.

Markas įniršęs susiraukė ir pagriebęs Tinai už riešo staigiai pastatė ją ant kojų ir išvedė iš virtuvės.
-Man nepatinka tokia mamytė... Nenoriu jos tokios matyti... - netrukus prie manęs pribėgęs Aretas, stipriai apkabino ir ėmė verkti.

-Apsirenkit ir važiuokit pasilinksminti, šiandien į mokyklą Aretui nereiks, kortelę su pinigais ir mašinos raktelius palikau prie lauko durų ant spintelės! - iš viršaus pasigirdo Marko šūksnis.

Aretas tuoj atsigavo, kai pakėlęs galvą į mane, tuoj nusišluostė ašaras.
-Turėk telefoną su savimi, paskambinsiu, kai atvažiuos Ema!-dar ištarė mums išeinant.

Džiaugiausi, kad turėjome išvažiuoti, nes Tinos elgesys ir taip stipriai traumuoja Areto vaikystę ir žeidžia jausmus susijusius su motina.

Marko POV

Išgirdęs lauko durų trinktelėjimą, supratau, kad Loros ir Areto nebėra namuose. Grįžau į Tinos kambarį.

Ji gulėjo ant lovos, kiek pražergusi kojas, visai nesigėdydama ryškiai besimatančių apatinių. Rankos tysojo netvarkingai numestos virš galvos, o plaukai buvo užkritę ant akių.
-Man depresija nuo tavęs ir tavo vadovavimo, tavo isterijų. - inkštė ji lovoje.
-Eik persirenk ir nusiprausk, aš sukrausiu tavo daiktus. -  ignoruodamas ją tvirtai tariau ir nuėjau į jos spintą.

Tina tuoj atsidūrė prie manęs. Netrukus pajutau jos rankas sau ant pečių. Jos rankos slėgė, o kūno tvaikas privertė susiraukti.
-Nesuprantu... Ko tau nedaviau? Ko tau neužteko? Suteikiau begalybę šansų, o tau vis tiek kažko neužteko...-atsisukęs į ją, išdėsčiau.

Viduje gailėjau jos, bet nebenorėjau kenkti Aretui... Nebenorėjau gyventi su tokiu žmogumi, kaip ji. Norėjau ramybės... Bent namuose... Visi rūpesčiai sukasi aplink Tiną, o tai, jog mano pastangos pakeisti ją yra bevaisės dar labiau apsunkina,nes viduje visada žinai, kad ir ką be darytum niekas nepasikeis.

-Bet aš myliu tave... Noriu tavęs...
-Jau per vėlu. Daviau milijonus šansų, daugiau nebus!
Tina sutriko ir atsitraukusi užsiėmė už veido.
-Arba eini į dušą, arba išeini iš namų?
Tina toliau stovėjo užsiėmusi už veido.

Kraujas virė viduje, kūnas ėmė virpėti, o tas kvailas ne paklusnumas vedė iš proto. Palaukiau dar keletą sekundžių ir pagriebęs Tinai už riešo ištempiau iš kambario.

-Paleisk! Paleisk! Man skauda! - visą kelią link apačios inkštė Tina.
Ignoravau tai ir stengiausi, kuo greičiau atsikratyti jos.

-Markai! Kodėl tu toks žiaurus?! - ėmė čypti ji.
-O tu su mūsų sūnumi elgiesi gražiai? Rodai jam puikų pavyzdį?! - neištvėręs pastūmiau ją link lauko durų. Ji vos sulaikė pusiausvyrą.

-Aš bent stengiuosi? O tu?! Ką darai tu?! - trenkusi kumščiu man per krūtinę, piktai nužvelgė mane.

Kantrybė staiga dingo. Jai kyla klausimas "Ką darau aš?"... Turbūt "nieko"!To niekada nesitikėjau iš Tinos, bet tai ir buvo paskutinis lašas.
-Daugiau kojos čia nekelsi ir vaiko dar ilgai nematysi. Bus teismas, lauksiu tavęs ten. - išspaudęs šypseną, pravėriau lauko duris.

- Viską padarė ta nelemta Areto auklė, ji pakeitė tave!! Prisiekiu degsi pragare ne tik tu, bet Aretas ir visos tavo kekšės su visais namais! - išrėžusi, apsisuko ir trenkusi lauko durimis, sukėlė milžinišką triukšmą, kuris nuaidėjo per visus namus.