Atskiri pasauliai TAISOMA

8* Skyrius

Staigiai atsidūrusi apačioje, grubiai numečiau dėžę ant grindų, kai jai išskleidus milžinišką garsą, susiraukiau.

-Ką darai?! - suinkštė mama įeidama į namo vidų.
Ignoravau ją ir nupėdinusi į virtuvę, pradėjau tepti sumuštinius. Tyla, tvyranti kituose kambariuose, buvo lyg pertrauka prieš audrą. Netrukus išgirdau keistą trakštelėjimą. Instinktyviai pakėliau akis ir stovėdama prie virtuvės stalviršio, galėjau stebėti viską, kas vyko koridoriuje. Mama tyliai slinko artyn, įdėmiai apžiūrinėdama dėžę, kurią buvau palikusi prie durų, lyg manydama, kad jos nematau.

-Kodėl nieko neatsakei? - kiek sutrikusi įėjo į virtuvę mama.
Nežiūrėjau į ją, nes ji atrodė per daug panaši į mane – tie patys juodi plaukai, didelės rudos akys, putlios lūpos. Būdama keturiasdešimt ketverių, tikriausiai atrodysiu taip pat kaip ji dabar.
-Ne su siena kalbų! - jos balsas staiga tapo piktas, kai nesulaukė atsako.
-Gerai.-per sukąstus dantis išrėžiau. - Ruošiuosi išvažiuoti. - be jokių emocijų atsakiau ir toliau grįžau prie sumuštinių tepimo.

-Išvažiuoti kur? - mama priėjo arčiau, jos smalsumas perėjo į susierzinimą.
-Pas sesę.
-Kiek laiko?- jos kūnas įsitempė, ir ji nervingai pradėjo tuksenti nagais į stalą.
-Visam.- tariau, akis susmeigusi į ją.
Mama akimirkai išbalo. Įsikibusi į spintelę, ji pradėjo giliai kvėpuoti. Stebėjau, kaip jos veidas keitėsi. Mano kūnas automatiškai pasiruošė gintis, bet mama nesiėmė jokių veiksmų.

-Tu paliksi mane? - jos lūpa suvirpėjo, ir balsas pasidarė silpnesnis.
-Taip. Juk kam aš tau reikalinga... Dėl ko?- širdis daužėsi, bet paklausiau, nes jaučiau, kad tai reikia ištarti.
Mama sutriko ir pasimetusi atsitraukė.

-Aš niekada nesakiau, kad esi man nereikalinga. Tu mano dukra, turi būti namuose. - jos balsas skambėjo pasimetęs ir sumišęs.
-Mama, man jau dvidešimt vieneri, pasiklydai laike? - pamojavau jai prieš akis.
-Ir kas?- ji atrodė, lyg bandytų suvokti, ką tai reiškia.
Nusisukau. Neturėjau ką pasakyti.
-Kas mokės už mokesčius? Kreditai? Iš ko aš valgysiu?! - ji sušuko, užsiimdama už galvos.
-Susirasi darbą, juk vien už darbą gali gauti pinigų. Nesergi, esi sveika, turi išsilavinimą, gali dirbti. - atsakiau ramiai, su šypsena ir atsikandau sumuštinio. Šis atsakymas dar labiau ją įsiutino.

-Tu. Tu! - sugriežė dantimis, suspausdama kumščius.
-Aš? - pakėliau vieną antakį.
-Tu niekam tikęs padaras! Dink iš mano namų, kad nematyčiau. -  ji šaukė, o jos smilkiniai ėmė tvinkčioti nuo įtampos.

-Tiesa skaudina ar ne?- žodžiai išsprūdo iš lūpų. Mama atrodė kraustosi iš proto.- Nurimk. Aš tuoj dingsiu.- bandžiau ją nuraminti, bet išlaikiau šaltą toną.

-Visada visi nori man pakenkti! Ką padariau jums blogo?! - jos balsas tapo isteriškas, kai užsimojusi ranką, numetė viską nuo spintelių.
-Ką padarei blogo?! -išpūčiau akis iš nuostabos. Mano kūną užliejo pasibaisėjimas.

-Maistas, saugumas, meilė? Elementariausi dalykai. Štai ką padarei mums blogo.
-Prie ko čia meilė? -  ji su pašaipa prunkštelėjo.
-Meilė čia svarbiausia, tik gaila tu nesuprasi...
-Ko nesuprasiu?! - ji klykė, niokodama viską aplink.
Aš stovėjau pasibaisėjusi, nesuvokdama, kas jai darosi. Bandžiau išlaikyti šaltą veidą, nors širdis daužėsi.
-Nuvažiuosiu į parduotuvę ir nupirksiu maisto, o tu susirasi ką veikti, nusiraminsi. - tyliai tarusi, pajutau, kaip ją dar labiau įsiutinau.
-Dink! Dink iš mano namų! - ji šaukė, lyg nesavu balsu.

Pagriebusi telefoną, greitai apsimoviau sportbačius ir pasiėmusi striukę, išėjau pro duris. Jos elgesys atrodė kaip didžiulis nesuvokiamas reiškinys. Nebandžiau suprasti, kas ją varo iš proto, nes dabar dar labiau įsitikinau, kad jai visiškai nerūpi mano gyvenimas ar mano poreikiai. Ji niekada neprisiims kaltės už tai, kad viena turiu išlaikyti namą ir rūpintis viskuo. Jos egoizmas ir išdidumas buvo tokie akivaizdūs, kad nebegalėjau apsikęsti. Taip sakyti apie mamą atrodė žema, bet tiesiog nebegalėjau kitaip to išreikšti.

Autobusu pasiekusi miestą, nenoriai pradėjau rinkti būtiniausius produktus. Stengiausi rinktis tik tuos, kurie turi ilgesnę galiojimo datą, bet daug produktų kainavo tikrai brangiai. Netrukus, sumokėjusi už du pilnus maišus maisto, išleidau net du šimtus dvidešimt dolerių. Maišai buvo sunkūs, o nugarą taip skaudėjo, skaičiavau žingsnius, kiek liko iki namų.

Grįžusi į rajoną po ilgos kelionės ir varginančio maišų nešimo, laikrodis rodė vienuoliktą ryto. Buvo keista, kaip ilgai užtrukau. Trojus turėjo pasirodyti dar dešimtą, todėl paspartinau žingsnį link namų. Neįprastai ramiai priėjusi prie durų, nepastebėjau jokio įtartino automobilio, todėl drąsiai įėjau į vidų.

Vaizdas pribloškė, mama sėdėjo ant grindų ir knaisiojosi po mano daiktus dėžėje. Keletas jų gulėjo ant grindinio.
-Kur pasas?! - paranojiškai sušuko atsisukdama į mane.
Apsižvalgiau aplink ir pakraupau nuo vaizdo, kai prie spintelės rasdama kuprinę, neįtartinai pagriebiau ją. Žinojau, kad joje pasas ir kiti svarbūs dokumentai, todėl su jos tokiu elgesiu bijojau rizikuoti.

-Baik pagaliau reguliuoti mano gyvenimą.- pasakiau ramiai, priėjusi prie jos. Įmečiau megztinį į dėžę ir pradėjau rinkti kitus daiktus, bet mama stipriai sugriebė mano riešą.
-Tu tikrai mane paliksi? - jos akys perrėžė mane kiaurai, lyg bandytų pasiekti sielos gelmes.
-O ką tu siūlai!? - neapsikentusi  vos nepravirkau. - Siūlai likti su tavimi šitame depresija varančiame name ir išprotėti žiūrint į tave? O gal pradėti kartu su tavimi gerti?! - rėžiau viską, kas buvo viduje.
-Tu nesupranti... - mamos balsas staiga tapo liūdnas.
-Tai tu nesupranti. Gerti...Gerti ir tik gerti tau terūpi! Greit nebebus galima susikalbėti.
-Gerai. Ir nereikia man tavęs, nieko nepadedi, esi tik dar didesnė našta. - ji skundėsi, vis dar inkšdama.
-Gerai... Aš juk nieko nepadedu...- liūdnai linktelėjau galva, kai staiga pasigirdo beldimas į duris.

Mama pakėlė akis į mane ir atsistojusi nuo laiptų pasitvarkė plaukus. Nusiėmiau kuprinę ir pastačiusi ją ant spintelės, ramiai atidariau duris. Už durų stovėjo... Ten stovėjo kažkas nežemiško. Nepriekaištingas vaikinas. Aukštas, dailių veido bruožų, vešliais, šviesiais plaukais, kurie buvo idealiai sutvarkyti ir ryškus  atsikišęs žandikaulis, kuris kaip mat įstrigo mano atmintyje .

-Atsiprašau, bet ieškau Loros. Tu Lora? - jis šiek tiek pasimetęs paklausė.
-Mhm...- tik tiek tesugebėjau numykti ir ėmusi linkčioti pamiršau, kaip reikia sustoti.
"Susiimk!" - pykau ant savęs.
-Puiku, aš Trojus, Viktorijos vaikinas, malonu susipažinti.-paspaudė man ranką. 

Trojus elgėsi su manimi natūraliai, lyg aš būčiau lygiai toks pat žmogus kaip jis, nepaisydamas, kad atrodžiau daug paprasčiau nei jis su savo stilinga apranga. Jis dėvėjo pilkas, šiek tiek trumpintas kelnes, „Tommy Hilfiger" megztinį, odinę striukę ir baltus sportbačius. Ant jo riešo švietė prabangus laikrodis, o grandinė ant kelnių suteikė aprangai išskirtinumo.

- Visi tie kelių remontai...-pavartė akis pratęsdamas. - Užtrukau žymiai ilgiau nei tikėjausi. Esu labai pavargęs ir išalkęs. Gal galėčiau numigti, o tada nuvažiuotume pavalgyti ir pasiimti užsakymo. Ką manai?- jis nusišypsojo apsižvalgydamas aplink.
-T- Taip...Žinoma. - atsakiau vis dar pasimetusi. - Užeik. - pasitraukiau nuo durų leisdama jam užeiti.

Trojus maloniai šypsojosi, kai jo žvilgsnis susidūrė su mamos. Jos akys sužibo, o lūpose atsirado kerinti šypsena, nors prieš akimirką akys buvo piktos ir susiraukusios.
-Čia... - ėmiau kalbėti norėdama pristatyti mamą.
-Rita. - mama nutraukė mane ir prisistatė pati, šaltai nužvelgdama mane, bet švelniai paspausdama Trojaus ranką.

Mačiau, jog vaikinas jaučiais kiek nejaukiai, todėl turėjau kažką daryti.
-Einam. Galėsi numigti mano kambaryje arba aš galiu vairuoti ir pamiegosi mašinoje. - kažkodėl tai pasakiau.
-Moki vairuoti? - nustebęs paklausė jis, akys plačiai atsivėrė.
Staigiai palinkčiojau galva.
-Su mano mašina mokėsi?
-O sunku išmokti?- domėjausi.
Vaikinas sukrizeno.
-Galėsiu pamokyti, šimtą kartų paprasčiau už mechaninę.- mirktelėjęs jis, apsižvalgė aplink koridorių.

-Čia tavo daiktai? - parodė į vieną dėžę.
-Taip.

Tada jis paėmė dėžę, kurioje buvo mano daiktai, ir išnešė ją lauk, įdėjęs į tą puikiai atrodantį BMW markės automobilį. Net aiktelėjau ir ėmiau pergyventi. Užkaito delnai ir kūną išmušė šaltas prakaitas, juk jis atrodė lyg ką tik iš salono.

-O kur kiti tavo daiktai? Viršuje? Aš paimsiu. - tik įėjęs į namą, ėmė klausinėti ir rūpintis.
Mano akys susidūrė su Trojaus, ir pajutau keistą rūpestį iš jo pusės. Tai buvo neįprasta, nes jautėsi, kad jam tikrai rūpi.

_________________________________
Jei patiko vote ⭐