Atskiri pasauliai TAISOMA

79 Skyrius

Staigiai pramerkiau akis nuo skambučio. Nieko nelaukdama šokau iš lovos ir nubėgau prie striukės iš kurios ir skambėjo melodija. Ištraukiau iš kišenės mobilųjį ir pamačiusi Mykolo vardą, nedelsdama pakėliau ragelį tikėdamasi išgirsti gerų naujienų.

-Labas rytas, prašei paskambinti, tai norėjau pranešti, jog deja, bet... - Mykolo balsas sutrūkinėjo. - Ročelė neatėjo į darbą, skambinau jai, bet telefonas irgi išjungtas. Pats imu nerimauti... - stengėsi kalbėti ramiai ir be daugybės emocijų.
-Supratau... Tikėjausi geresnių naujienų...
-Negaliu pasakyti nieko teigiamo... Kai surasi ją, būk gera pranešk man.
-O kad būtų taip lengva..

Po keleto akimirkų, atsisveikinome. Suspaudžiau mobilųjį rankoje ir atsisukusi pamačiau ant lovos sėdintį Marką. Jis kiek sutrikęs žiūrėjo į mane ir tuoj ištiesęs rankas į šalis, parodė, jog ateičiau. Priėjau prie jo ir prisiglaudžiau.
-Aš padarysiu, kad viskas būtų gerai, kad viskas pasisektų.
-Noriu tuo tikėti, bet bloga nuojauta neapleidžia manęs.
Markas tylėjo ir nieko man nebesakė. Mąsčiau taip pat kaip ir jis, sėdėjome žiūrėdami į lango pusę. Užuolaidos buvo kiek pravertos, todėl kambarys buvo vos vos apšviestas dienos šviesos. Pakėliau akis į Marką ir su glaudžiau mūsų kaktas viena su kita. Buvau atsisukusi priekiu į jį ir jo kūną apžergusi kojomis. Netrukus kažkas suinkštė, kartu su Marku pažvelgėme į Kupo pusę. Vyras pasirąžė, atsisėdęs ant žemės pasitrynė delnais veidą ir atsisuko į mus. Jo veidas persikreipė, atrodė sumišęs ir beprotiškai bijantis kažko. Išsišiepiau ir susmeigiau akis į Marką, o šis tik prunkštelėjo.

Mačiau, jog Kupas nori kažką sakyti.
-Gal geriau nieko nesakyk - su šypsena pasakiau Kupui.
Jis užsiėmė už galvos ir liko susimąstęs.

Staiga mano mobilusis suskambo, greitai pažvelgiau į jo ekraną ir išvydusi Osteno balsą, surimtėjau. Pakėliau ragelį ir įdėmiai klausiau.

-Man reikėjo pinigų. - pradėjo kalbėti užkimusiu balsu traukiodamas nosį lyg verktų.
-Kam? Apie ką tu kalbi? - pasimečiau.
Girdėjau, jog Ostenas kovoja su savimi ir nenori atsakyti man.
-Kas nutiko? - dar kartą paklausiau.
-Aš nenorėjau jai pakenkti.
-Kam? Ročelei?
-Ročelei... - patvirtino man sukukčiodamas.
-Ką jai padarei?! - ėmiau rėkti, kūną apėmė panika. - Sakyk!
-Aš nenorėjau, aš nenorėjau, aš... aš... - ėmė dar labiau verkti.

-Paklausk apie vakar rastą adresą. - Markas įsikišo į mūsų pokalbį primindamas man vakar dieną.
-Ar tai prie senosios gamyklos, kur dabar viskas apleista? - nieko nelaukusi paklausiau Osteno.
-Taip, ji ten buvo, bet šiandien nieko nerasi. Ten tuščia. - vis dar isteriškai verkdamas aiškino.
-Meluoji! -sušukau.
-Aš niekada tau nemeluočiau, aš atsiprašau.. Aš durnas, aš kvailas. Aš sugadinau jai gyvenimą. - rėkė lyg kalbėdamas su savimi.
Ėmiau verkti, vos laikiausi, kūną krėtė šiurpas. Markas į mane žiūrėjo su milžinišku išgąsčiu.
-Tu turi ją rasti, man nesvarbu ką tai kainuos, ko už tai nori?! Surask ją! - rėkiau į ragelį.
Jis tylėjo.
-Man reikia narkotikų. - po minutės pauzės, ramiai ištarė.
Užsiėmiau už galvos, negalėjau suvokti kaip giliai įklimpome.. Negalėjau ramiai nustygti vietoje, kai per Osteną nežinau ar mano draugė dar gyva.
-Kokių tau narkotikų reikia ir kiek?! - pagriebęs iš mano rankų telefoną, ėmė kalbėti Markas.

Markas nieko nelaukė ir su mano telefonu tuoj pasišalino iš kambario.
Ėmiau verkti, negalėjau susivaldyti, viskas atrodė slysta iš po kojų, gyvenimas tampa beprasmis, išgyvenau lyg brangiausio žmogaus netektį, nes Ostenas būdamas tokioje duobėje nieko nepadės, jis net nesugebės padėti su savo tokiu neblaiviu protu.

Markas netrukus grįžo ir padavęs man telefoną akimirką susiėmė už galvos.
-Gausiu jam tu narkotikų. - vaikščiodamas iš vieno kambario galo į kitą nervinosi.
-Ką... Ką čia sugalvojai? - sukukčiojau.
-Sakė už narkotikus padės surasti Ročelę.
-Ir tu juo tiki?
-O nenori pabandyti?
-Aš bijau.. - ėmiau verkti dar labiau. Markas mane pastatė ant kojų ir įsmeigė akis į manąsias.
-Mes ją surasim. Sukursim planą, Ostenas mums padės, o tu privalai nusiraminti. Turėsim apsimesti, jog esam žmonių prekeiviai. O tu mano meile, busi... - Markas staiga sustojo. - Durna idėja.
-Sakyk!! - nekantravau.

-Atsiprašau, bet tavimi daugiau nerizikuosiu. - pabučiavęs man į kaktą, atsitraukė.
Maldavau jo pasakyti apie ką kalbėjo su Ostenu, bet jis tylėjo, atrodė neketino kalbėti. Susmukau ant žemės ir ėmiau dar labiau verkti. Viskas atrodė taip beviltiška.

-Kartu su Kupu aštuntą valandą susitiksime su Ostenu ir vyksime iki jo nurodytos vietos. Ten turėtų pagal jį būti Ročelė. Jis dėl narkotikų dozės ją pardavė. -nusivylęs tarė Markas. Jis glostė mano galva, o aš įsikniaubusi jam į kelnes bandžiau gaudyti kvapą.

-Prašau pasakyk, koks planas su manimi? - maldavau.
-Jei pasakysiu, tu sutiksi. Tu viską dėl jos padarytum, bet per daug rizikinga, o jei Ročelės ten nebus?
-O jeigu bus?
-Bet mes to nežinome.
-Ką man reiktų daryti? - maldavau jo pasakyti.
-Neišeiti iš namų ir laukti.-griežtai leptelėjo.
-Ką...? - pasimečiau.

Sustingau. Mintyse virė milijonas minčių, idėjų, staiga ašaros pranyko.
-Aš noriu eiti kartu. Parduokit mane. Toks buvo tavo planas?
-Aš tavo nuomonės neklausiau. Tu neisi. Per daug rizikinga. - rimtas leptelėjo.
-Tai mano draugė, ji man kaip sesė, dėl jos viską padaryčiau. Aš eisiu, viskas bus gerai.
-Lora. Jai reikia tavęs gyvos ir saugios. Mes suvaidinsim, kad norim nusipirkti Ročelę, nes Ostenas pats išdavė, kad jie pardavinėja žmones ir tada eis kita plano dalis apie kurią tau žinoti nebūtina.