Atskiri pasauliai TAISOMA

51 Skyrius

-Kodėl su manimi taip elgiesi?
-O tu nesupranti? - pakėlė antakį, ranką sukišdamas į plaukus.
-Norėčiau paaiškinimo.
-Aš irgi daug ko norėčiau.-susiraukė.
-Pavyzdžiui ko?
-Tavęs.
Sutrikusi žvelgiau į Marką. Eilinį sykį jis išvengė pasikalbėjimo.
-Kas? - šyptelėjo. - Aš tik sakau, kaip yra. Neatsimenu savęs tokio laimingo, tokio ramaus ir patenkinto. Nežinau, kur buvai anksčiau ir man nesvarbu, kad mes pažįstami tiek mažai, tačiau aš jaučiu, jog tu mano žmogus, jog tu ta trūkstama dalis, kurios neradau visą savo gyvenimą.
Žiūrėjau Markui į akis ir savo pačios mintyse bandžiau suprasti ar tai ne sapnas, ar aš iš ties tai girdžiu iš pačio Marko lūpų. Jei tai akla meilė? Trumpas susižavėjimas manimi?

Jaučiausi klaikiai, bet tuo pačiu nuostabiai.
-Šiandien pasirašysiu dokumentus dėl dangoraižio, rytoj važiuosim į pokylį, o poryt nusivešiu tave į nuostabią vietą. Susitiksim su mano draugais ir gerai paleisim laiką? Tinka?
-Na visko tiek daug. - pasimetusi žvelgiau į jį.
-Tu niekuo nesirūpink, viskuo pasirūpinsiu aš. Noriu, jog pamatytum pasaulį, pamatytum kitus žmones, mano gyvenimą. Supažindinsiu su dviem vaikystės draugais, o dabar einam pusryčiauti.

Viskas taip greitai, bet gyvenam kartą ir... Markas taip pat tas apie kurį niekada net nesvajojau. Sulaikiau jį už rankos ir stipriai pabučiavau. Jis sugriebė mane stipriau ir tuomet aš pasinėriau į jo vidinį pasaulį. Jaučiau jo šiltą kūną ir tvirtas rankas.

Marko POV

Žinau, kad visiems viskas prasidėjo nuo Areto auklės, bet susižavėjimas ją man prasidėjo žymiai anksčiau, kai pirmą kartą ją pamačiau labdaros renginyje. Tai buvo susižavėjimas iš pirmo žvilgsnio. Kai ji šalia aš nepažįstu savęs. Aš lyg mažas vaikas, kuris dėl saldainio padarys viską, kitaip išprotės. Stengiuosi valdytis, bet kas kartą sekasi vis sunkiau.

Papusryčiavome ir man susiruošus išvažiavau pas Izoliną pasirašyti dokumentų iš naujo. Su savimi vežiausi lagaminą su savais dokumentais jei iškiltų kiti nesklandumai.

Vairuodamas gavau skambutį nuo žmogaus, kuris ieškojo naujo darželio Aretui ir džiugios naujienos pasiekė mane, kad darželis rastas. Šiek tiek toliau nuo pačio miesto centro, bet man tinka bet kas, nes tai bus laikinai, kol viskas nurims, po to vėl grįsim į tą patį darželį. Atrodo gyvenimas lyg grįžta į vėžias. Paskambinau Lorai ir paprašęs, jog susiruoštų abu su Aretu ir kartu su mano vairuotojų nuvyktų apžiūrėti darželio, ji sutiko. Jaučiausi dar labiau ramus.

Netrukus pasiekiau Izolinos namus ir sustojęs prie pagrindinių durų pagriebiau lagaminą ir kartu nešinas juo pabeldžiau į duris.
-Na tu ir punktualus, dešimtą ryto jau vietoje. - tik atidarius duris, nudžiugo Izolina ir pabučiavusi man į abu skruostus nusivedė į svetainę.
-Padaryk mums du baltos kavos! - sušuko Izolina kitoms jos pagalbinėms.

Netrukus karšta kava jau garavo ant stalo. Išgėrę keletą gurgšnių jos, Izolina nieko nelaukė, kai pradėjusi iš papkės traukti tuos pačius dokumentus išdėliojo ant stalo.
-Šį kartą manau negaišime daug laiko, viskas jau aišku... - bumbėjo sau po nosimi.
Įdėmiai sekiau jos veiksmus. Ji atrodė paprasta ir visiškai rami, todėl paėmęs pirmą sutarį ėmiau skaityti.
-Ne jau nepasitiki manimi? - sukrizeno.
-Pasitikiu. - tariau pats sau meluodamas. - Tik noriu paskaityti.
Lapą pasidėjau ant stalo ir vesdamas pirštu tekstą tikrinau kitas dokumentų kopijas.
-Tu visada toks užsiėmęs, o ir aš turiu daugybę darbų, gal sudėkim parašus ir skirstykimės. Dokumentus visada peržvelgiame vėliau.
-Šį kartą bus kitaip. Tai vienas svarbiausių projektų. - rimtai kalbėjau.
Jaučiau kylančią įtampą, kai drebančiomis rankomis imdama puodelį tyčia ėmė ir užvertė ant visų dokumentų.
-Kokia aš nevėkšla! - sušuko ji.

Nepasimečiau, kai pagriebęs dokumentų krūvą ėmiau purtyti skysti ir kavos tirščius. Kol ji paniškai valė stalą, perskaičiau tai ką mačiau praeituose dokumentuose tik šį kartą viskas turėjo atitekti jai.
-Atnešk kitus dokumentus. - piktai tariau.
-Neturiu.
-Sukurk naujus. Sukurkime abu. - atsirėmęs kėdėje sunėriau rankų pirštus ir tvirtai pažvelgiau į Izoliną. Tokios pasimetusios jos dar niekada nebuvau matęs.
-Tai neįmanoma... - tyliai tarė ji.
-Meluoji! - sušukau neiškentęs.
Ji krūptelėjo, tačiau piktu ir pilnų agresijos žvilgsniu nužvelgė mane.
-Tu galvoji aš nemoku skaityti? Aš per tavo specialiai išpiltą kavą, nematau kas parašyta?! - numetęs dokumentus į jos pusę, ėmiau kelti balsą.

-Visą tai ne taip kaip galvoji...-bandė sugalvoti naują strategiją. Permačiau ją kiaurai. Atrodo supratau jos visus kėslus.
-O viskas kaip? - paklausiau.
Izolina nežinojo ką atsakyti. Ji neplanavo, kad viskas pakryps būtent šitaip.
-Nuo šios akimirkos kursiu dokumentus aš. Pasirašynėsi tu.
-Bet..
-Nėra jokių bet. - griežčiau tariau.
Iš lagamino ištraukiau keletą dokumentų ir padėjau jai panosėje.
-Skaityk.

-Ką čia sugalvojai. Kas manai toks esantis? - bandė gintis.
-Nutraukiu su tavimi visus ryšius. Pasirašyk ant kiekvieno iš lapų ir mes atsiskaitę. Visi šie lapai nepasieks aukščiausiojo teismo ir galėsi ramiai gyventi toliau.
-Aš nenoriu likti basa.
-Tai neliksi basa, pasiimk savo dalį ir daryk su ja ką nori. Savo pelno tau nebeduosiu, su išdavikais ir melagiais kontakto turėti nebenoriu. - tvirtai išdėsčiau.
-Klausyk, tu jaunuoli. Tu nežinai ką aš sugebu, tu nežinai kokia aš esu. Aš tave sužlugdysiu, suėsiu gyvą, ramybės neturėsi.
-Žiūrėkis savęs. Anksčiau ar vėliau, viskas bus panaudota prieš tave pačią. - šypteldamas tariau žinodamas jog lagamine yra diktafonas.
-Ramiai naktimis nemiegosi. - vis tęsė iš neapykantos.
-Kas kas, tai aš vienintelis turbūt naktimis ramus miegu ir žadu miegoti. - nusijuokiau.
Izolina dar labiau įsiuto.
-Pasirašyk ir dingstu iš čia! Atsibodo šitie žaidimai, ak matai ji norėjo viską iš manęs pasiimti! - ėmiau juoktis.

Ji paėmė dokumentus ir bandė plėšti, tačiau spėjau išsitraukti pistoletą iš lagamino esančio šalia manęs ir nukreipti į ją.

Ji sutriko ir nebežinojo kur dėtis.
-Aš tave paduosiu į teismą už grąsinimą! - pakilo nuo stalo ji.
-Sėsk ir pasirašyk dokumentus. - dar kartą ramiai pakartojau.
-Neturi teisės man aiškinti!
-Sėsk pasakiau! - dar kartą sušukau. Girdėjau kaip mano balsas nuskambėjo per visus namus. Izolina pakraupusi žiūrėjo į mane, kai neiškentęs pagriebiau jai už marškinių ir pasodinęs į kėdę į ranką įgrūdau tušinį.
-Rašyk!

Ji drebėjo, bet nė neketino rašyti. Pakėliau pistoletą ir priglaudęs jo gaiduką jai prie smilkinio, prispaudžiau.
-Markai...Nusiramink, mes galim susitarti. Viską išspręsti taikiai. - bandė kalbėtis.
-Taikiai nebebus!

-Ponia ar jums viskas gerai? - tuoj man už nugaros pasigirdo plonas merginos balsas.
-Taip Sofi, dabar nesikišk, aš susitvarkysiu pati. - tai tarus Izolinai sutrikusi mergina nuėjo.

-Rašyk.
Izolina vis tempė ir kažko delsė. Vis bandė su manimi kalbėtis ir net neketino pasirašyti. Užtaisiau ginklą ir paleidau tris kulkas į orą. Izolina velniškai ėmė drebėti, kai pagriebus tušini staigiai pasirašė ir paklaikusiomis akimis nužvelgė mane.
-O dabar tylėsi. Ir susitvarkyk, atrodai baisiai.-tai taręs, susirinkau dokumentus ir sukišęs juos į lagaminą, išėjau iš jos namų.