Atskiri pasauliai TAISOMA

19* Skyrius

Markas tvirtai laikė mano ranką, neleisdamas man išlipti iš automobilio. Jo delnas, šiltas ir stiprus, tarsi turėjo daugiau paslapties nei šio vakaro tamsa.

– Kas dar? – sušnibždėjau, jaučiausi sumišusi.

Jis giliai įkvėpė ir švelniai pažvelgė man į akis. Tos akys – mėlynos, gilios, tokios paslaptingos ir skaudžios, kad atrodė, jog galėčiau jose paskęsti.

– Tu tikrai kitokia... – tyliai tarė, tarsi nusivylęs. Jo balsas buvo neįprastai rimtas, beveik liūdnas. Niekada anksčiau jo tokio nemačiau.

– Ir kas čia tokio būti kitokiai?! – pabandžiau išsivaduoti iš jo gniaužtų, bet jis nepaleido, o jo akys nužvelgė mane taip, lyg matytų mane pirmą kartą. Jo veidas atrodė įtemptas, lyg kovotų su vidiniais demonais, kurių aš negalėjau matyti.

Markas lėtai paleido mano ranką, ir aš pagaliau galėjau išlipti iš automobilio. Bet nepasitraukiau, nejudėjau. Jo žvilgsnis laikė mane vietoje. Kiekviena jo kūno dalis atrodė sunki nuo neišsakytų jausmų, o akyse buvo daugiau skausmo, nei mano visas gyvenimas galėjo slėpti.

– Kas tau nutiko? – išdrįsau paklausti, nes negalėjau pakęsti šios tylos ir to, ką ji slėpė. – Atsiprašau, jei kažką padariau ne taip...

– Ššš... – nutildė mane, ramiai, bet griežtai. – Aš tau iškviesiu automobilį, jis parveš tave namo.

Tai skambėjo taip šaltai ir atšiauriai, kad akimirkai man pritrūko žodžių. Jis išsitraukė telefoną, paskambino kažkam ir išlipęs iš automobilio pasitraukė į šalį, pradėdamas spardyti mažą akmenuką ant šaligatvio.

Ką aš padariau? Galvojau, kad tarp mūsų kažkas vyksta. Ar mano žodžiai jį įskaudino? O gal jis tiesiog nusivylė, nes nesu tokia, kokios jis tikėjosi?

Žiūrėjau į jį, dabar visiškai kitokį nei pirmą kartą, kai jį sutikau. Jis nebeatrodė tas prabangus vyras, kokį mačiau pirmiau – dabar jis vilkėjo paprastus, juodus, per kelius plėšytus džinsus ir džemperį, jo sportiniai kedai buvo paprasti, niekuo neišsiskiriantys. Plaukai, tamsūs ir šiek tiek suvelti, krito ant jo kaktos, dar labiau išryškindami jo griežtą, bet liūdną veidą.

Jis baigė pokalbį telefonu ir žengė link manęs, tarsi koks šešėlis, artėjantis su tyliu pykčiu. Jo žingsniai buvo sunkūs, o veidas rimtas ir šaltas.

– Albertas netrukus atvažiuos tavęs paimti, – tarė jis be emocijų, pažvelgdamas tiesiai man į akis. – O dabar... sakei, reikėjo žirnelių?

Jo balsas buvo pilnas įtampos, bet aš nesakiau nė žodžio. Pajutau, kaip mano širdis neramiai plaka. Pasukau link parduotuvės, žengiau tylėdama, nežinojau, ką daugiau pasakyti.

Viduje buvo tuščia. Tik pagyvenęs kasininkas, kuris nepastebimai nužvelgė mus ir toliau susitelkė į savo rašomą žurnalą. Kiekvienas žingsnis aidėjo tarp lentynų, tarsi mano mintys būtų garsios ir aidi kaip tuštuma mano viduje.

Markas paėmė vieną šaldytų žirnelių maišelį iš šaldytuvo ir paduodamas man, palietė mano ranką. Jo pirštai buvo tvirti, bet šįkart kažkokie kitokie – lyg visa jo esybė būtų kupina neišsakytų jausmų. Pamačiau, kad jo krumpliai buvo sutinę ir raudoni, lyg ką tik būtų smogęs į kažką.

– Kas nutiko tavo rankai? – švelniai paklausiau, laikydama žirnelių maišelį ir dėdama jį ant jo krumplių. Tai buvo mažas gestas, bet jis susilpnino jo veido griežtumą. Markas sustingo. Jo akys buvo nukreiptos tiesiai į mane, ir akimirką jis atrodė sutrikęs. Atrodė, kad jis ketina kažką pasakyti, bet vietoj to tiesiog priartėjo arčiau ir tvirtai mane apkabino.

Jis buvo aukštas, todėl mano kakta rėmėsi į jo tvirtą ir stiprią krūtinę. Tai buvo keistas, bet nepaprastai šiltas ir ramus momentas.

– Tu Viktorijos White sesuo. – jis staiga tarė, bet jo balsas buvo kitoks, vos girdimas. – Kaip galėjau tikėtis kažko kito...