Atskiri pasauliai TAISOMA

2* Skyrius

Ročelė taip įnirtingai kažko ieškojo telefone, kad net nepastebėjo Mykolo, bandančio atkreipti jos dėmesį. Kai pakėlė akis nuo telefono ekrano, jos veidas degė nuo susijaudinimo, o netikėtas atradimas telefone sukėlė jai daug džiaugsmo, emocijų, ji nekantravo tuo pasidalinti su mumis.

- „Belle Patisserie" - tai tavo sesers mados namai! - Ročelė, vos atgaudama kvapą, stengėsi tai kuo ramiau pasakyti. Ji žvilgsnį sutelkė į mane, laukdama mano reakcijos.

- Nuo Viktorijos? -pasitikslinau, norėdama įsitikinti, ar gerai supratau.

- Taip! - patvirtino ji nenustygdama vietoje.

– Puiku! – Laura, suplojusi delnais, nudžiugo. Jo veide atsirado užsidegimo kibirkštis, lyg visa tai būtų pirmasis žingsnis į kažką didingo.

– Iki ketvirtadienio reikia paruošti du šimtus tavo firminių šokoladinių tartalečių su avietėmis ir plikytu kremu bei tiek pat vanilinių keksiukų su citrinų kremo įdaru ir kreminio sūrio kepurėlėmis. Kažkas atvažiuos jų paimti, todėl turime tris dienas, per kurias turėsi suspėti. Spėsi? – kreipdamasis  Mykolas žvelgė tiesiai į Laurą, lyg jos atsakymas būtų vienintelis svarbus dalykas pasaulyje.

– Jei padės kuri nors iš jų, tikrai taip.– Laura parodė pirštu į mane ir Ročelę.

– Aš galiu! – šūktelėjo Ročelė, pakeldama ranką kaip mokinė, nekantraujanti atsakyti į mokytojo klausimą.

Aš tyliai atsidusau. Jaučiau, kaip nusivylimas tarsi šešėlis slinko mano širdyje. Buvo sunku prisiversti dar labiau stengtis, kai visos mano jėgos buvo išsekusios nuo nuolatinio lėkimo. „Bet nieko, kaip nors", – pamąsčiau. Bent jau nereikės dirbti po darbo.

– Sutarta.– patvirtino Mykolas, lėtai nueidamas nuo mūsų. Vos tik jis išnyko, vėl buvau šaukiama.

– Lora!

Užsirišau prijuostę ir, atėjusi į pagrindinę salę, pamačiau prie baro jau stovinčius keletą žmonių. Pasijutau lyg scenos centre, kai visi laukia mano žodžių.

– Sveiki, ko norėsite? – maloniai paklausiau, mėgindama šypsena užmaskuoti nuovargį.

– Man šokoladinį keksiuką su maskarponės kremu ir juodos kavos puodelį. – atsakė jauna mergina. Jos balsas skambėjo taip ramiai, lyg būtų atėjusi atsipalaiduoti po sunkios dienos.

– Išsinešimui ar...

– Valgysiu čia. – ji užbaigė  mano sakinį ir švelniai šyptelėjo. Linktelėjau ir, pasitraukusi į šoną, greitai paruošiau kavą, į lėkštutę įdėjau keksiuką ir nunešiau prie jos staliuko. Tas trumpas pasikeitimas žvilgsniais suteikė trumpą, tačiau nuoširdų ryšį.

Laikas lėkė, o žmonių vis daugėjo. Kiekvienas atėjęs užsakymas buvo lyg dar vienas mažytis žingsnelis į priekį, primenantis, kad vis dar judu. Nors jaučiausi pavargusi, buvau ir laiminga – pilna kavinė reiškė didesnį mėnesio atlyginimą. Lauke siautė vėjas, dangus buvo apsiniaukęs, tačiau viduje tvyrojo šiltas jaukumas – odiniai krėslai, tikro medžio staliukai ir žvakių liepsnelės kūrė jaukų prieglobstį nuo šaltos dienos.

Staiga pajutau, kad nebeturiu jėgų judėti. Žvelgiau į iškeltą ranką, tačiau mano kojos tarsi prikaustytos prie grindų. Lyg sapne, nesupratau, kodėl nesistoju ir neprieinu. Mane užvaldė sunkus nuovargis, o protas grimzdo į letargą.