Atskiri pasauliai TAISOMA

22 Skyrius

-Galiu įeiti? - pravėręs duris, paklausė Trojus.
Nieko neatsakiau, kai atsigulusi ant nugaros, sudėjau rankas virš galvos. Trojus įėjo į kambarį ir uždaręs duris, žurnalų krūvą padėjo ant spintelės. Priėjo arčiau ir atsigulė šalia lovoje.

-Reikia palaikymo?
-Šaaa...-pridėjusi pirštą prie jo lūpos, pasirėmiau alkūnėmis į lovą.

Trojus milžiniškomis akimis žiūrėjo į mane ir nesuprato, kas vyksta. Glosčiau jo veido odą ir negalėjau suprasti, kas manyje blogai?
-Ar aš bloga? Negraži? Kvaila?
-Tu nuostabi. Viskas su tavimi gerai. - pagriebęs už rankos sušnabždėjo.
-Bet tik tau taip atrodo...
-Ne...-nutraukė mane.

-Nori pabučiuosiu? - išgirdau klausimą, nors Trojaus lūpos nejudėjo.

Sutrikusi žiūrėjau į Trojų ir nežinojau, kaip elgtis toliau.
-Eik miegoti. Visą tai, kas galėjo įvykti ryte, buvo nesusipratimas. Abu esame pasimetę ir  pervargę, mums  reikia poilsio, o, kad ir kas nutiko dabar, rytoj bus gerai. Pamatysi. - patraukęs plaukų sruogą, atsistojo ir išėjo iš kambario.

Galva sukosi ratu, milžinišku greičiu aplink ir aplink. Negalėjau jos sustabdyti, kai užsimerkusi, bandžiau nurimti. Trojus man patinka? Sesers vaikinas man patinka?! Ne... Visą tai prilyginkim meilės trūkumui... Dėmesio stokai ir žmogaus į kurį galėčiau atsiremti.. Man sunku, bet aš tai išgyvensiu pati...

Po kurio laiko, apie 03.00 nakties

Pramerkiau akis ir pajutusi, kad esu visiškoje tamsoje, sunkiai atsisėdau lovoje ir pakilusi iš jos nuėjau į vonią. Šviesa akino, o kūnas jautėsi lyg užledijęs. Nusiploviau veidą ir rankas, kai nužvelgusi save veidrodyje pasibaisėjau. Sutinusios akys, pajuodę paakiai ir suvelti plaukai. Negaliu suprasti, kaip Ostenas su manimi tokia sugyveno ir ištvėrė netgi šešis metus? Pasiilgau jo ir net to šaltumo... visgi jis dažnai padėdavo man ir nors ir gavęs to, ko pačiam norėdavosi, iš klausydavo mane ir pasikalbėdavo. Gal Šarlotėje nebuvo taip ir blogai?

Būčiau gyvenusi pas tėti, viskas būtų kitaip, bet nedrįsau palikti mamos, o dabar esu šešis šimtus mylių nuo namų ir visai nesigailiu palikusi juos.
Atsisėdau ant šiltų grindų ir prisiglaudusi kojas prie pilvo, norėjau taip likti ilgam,bet išgirdusi telefono skambutį, grįžau į kambarį.

Kas trečią nakties man skambintų?
Henkas.

-Tikiuosi nemiegi? - tik pakėlus ragelį, pasigirdo Henko klausimas.
-Na turbūt Niujorke įprasta to klausti trečią nakties... - šyptelėjau.
-Na kartais tenka nemiegoti visą parą. - sukrizeno jis. - Toks jau tas Niujorkiečio gyvenimas. Išeisi?
-Kur?
-Laukiu apačioje. Noriu nusivežti tave į labai gražią vietą. Sutinki?
-Na... Sakei aštuntą, bet dabar pats matai kiek valandų..
-Prašau...Duok dar šansą, darbai neduoda man atsikvėpti, tai bent tu būk mano atokvėpis. - įsiterpė.
-Gerai jau gerai. Tik šiek tiek luktelėk.
-Kiek tik reikia. - jaučiau, kaip jis šyptelėjo.

Padėjusi ragelį, staigiai persimoviau į juodus džinsus ir Osteno džemperį, ant kurio viršaus apsimoviau Viktorijos striukę. Plaukus susirišau į paprastą uodegą ir pagriebusi rankinę per petį jaučiausi pasiruošusi. Buvo keista būti be makiažo prie tokių žmonių, bet jei kviečia toliau, vadinasi tai jiems ne taip jau ir svarbu.

Netrukus tyliai išėjau iš kambario ir nusileidusi liftu, išėjau į lauką. Henkas jau laukė, kai priėjus liko tik įsėsti į vidų.

-O tu dar ir greita. - tik įsėdus į mašiną, tarė Henkas.
-Stengiausi. - prisisegdama diržą, šyptelėjau.

Vaikinas tuoj pajudėjo iš vietos, o aš atsidariusi rankinę ėmiau ieškoti tų pačių dvidešimt dolerių.
-Ką čia darai? - pastebėjęs sambrūzdį klausė jis.
Luktelėjau ir suradusi ištiesiau jam.
Vaikinas išplėtė akis ir iš rankų pagriebęs banknotą, sugrūdo atgal į rankinę.
-Tai tavo. Man jų nereikia, pasikviečiau pusryčių, todėl už juos mokėjau aš. - piktas rėžė ir tuoj isistebeilijo į kelią.

Nebedrįsau ginčytis. Tema baigta. Važiavome greitai, kai tuoj iš pustuščio Niujorko jis tapo prikimštas žmonių ir mašinų. Kuo toliau į gilumą, tuo daugiau žmonių. Henkas įvažiavo į skersgatvį ir užgesinęs mašinos variklį, išlipo.

Netrukus išlipau ir aš, kai kartu su juo prisijungiau prie žmonių minios. Visi ėjo link milžiniškos erdvės. Lauke buvo šilta, nepūtė vėjas, o šviesa sklindanti nuo reklaminių stendų buvo tokia ryškį, kad jaučiausi lyg būčiau čia dienos viduryje. Jaučiausi lyg būčiau kitame pasaulyje. Visi fotografuojasi, kalbasi ir daug juokiasi. Niekas neišdrįstų pasakyti, kad tai nakties vidurys. Buvau maloniai nustebusi tokiu reginiu, kai priėję dar didesnę minią žmonių, Henkas pagriebė man už rankos.

Staigiai atsisukau į jį ir nenustodama žvilgčioti į mūsų rankas sekiau jam iš paskos. Pradėjome lipti laipteliais, o kai užlipome į viršų, Henkas pagriebęs man už pečių atsuko į milžinišką erdvę prieš akis. Likau stipriai priblokšta, kai tvirto sudėjimo vaikinas likęs už manęs, apkabino mane per liemenį ir prispaudė prie savęs tą gležną, sušąlusį kūną.

Jaučiausi kiek nejaukiai, visgi viskas taip greitai, todėl lyg specialiai išsivadavau iš Henko gniaužtų ir paėjusi į šoną, ėjau apsižvalgyti plačiau. Mačiau daugybės tautybių žmones, keistas mimikas į mus ir tvirtą Henko žvilgsnį, kuris sekė mane visą laiką. Stovėdama ir žvelgdama į priekį mačiau begalinę gatvę, kuri užsibaigė kažkur užsilenkdama, nes galo nesimatė. Tai kūrė savitą didybę ir užslėptą istoriją. Niekur to daugiau nepamatysi. Užsisakėme karšto vyno ir toliau vaikščiojome aplink milžinišką, gyvą aikštę.

-Kodėl tokia susikausčiusi? - staiga atitrūkus nuo žmonių minios, paklausė Henkas.
Papurčiau galvą ir smarkiai susiraukusi, atsisukau į jį.
-Kodėl klausi?
-Nes nenoriu, kad su manimi jaustumeisi nepatogiai.
Sustojau ir rimtu žvilgsniu peržvelgusi vaikiną, šyptelėjau.
-Kuo rimtesnis veidas, tuo nuostabesnė šypsena.-išsišiepęs tarė.

Susigėdau, jaučiau kaip paraudo skruostai, o veide atsirado tikra šypsena.

Daugiau vaikščiojome ratais aplink aikštę ir daug kalbėjome apie patį Niujorką.
-Kodėl ši aikštė vadinasi būtent "Times Square"?
-Tokį pavadinimą skveras gavo 1904 metais, kai čia įsikūrė „The New York Times",dabar viskas pasikeitė ir tapo  vienas iš aktyviausiai lankomų objektų Niujorke. Na tai ir mano mėgstamiausia vieta... Čia yra visko, ko tik gali prireikti. -pasakojo Henkas.

...

-Šalta? - staiga sustojęs šalia, paklausė.
Papurčiau galvą, nors puikiai žinojau, kad šalu žemėn, bet norėjau čia pabūti.
-Gi matau, kad šalta. - išsišiepęs leptelėjo Henkas.
-Kas jei ir šalta? - pakėliau antakį, sukryžiuodama rankas ties krūtine.
Henkas tvirtai nužvelgė mane ir velniška šypsena pažvelgęs man į akis, galėjau pastebėti jo akyse ugneles. Net nenutuokiau, ką jis žada daryti, kai lėtai artėdamas link manęs, privertė mane žengti žingsnius atgal.

-Žinau, kad nori, jog nuneščiau tave iki mašinos. - ištiesęs rankas į šonus, norėjo apglėbti, bet nepasidaviau.
-Nenoriu. Galiu ir pati... - ėmiau juoktis. Ištiesiau delnus prieš jį ir ėjau atgal.
Staiga Henkas sugriebė man už kojų ir pakėlęs norėjo persimesti per petį,bet tada garsiai surikau.
Vaikinas staigiai nuleido mane ant žemės, o aš susiėmusi už šono bandžiau apsimesti, kad viskas gerai, tai tik atsitiktinumas, todėl išsitiesiau, bet skausmas vėl perėjo per visą kūną.
-Užgavau? - tuoj pripuolęs ėmė apžiūrinėti.
-Ne... Tai iš seniau. Parvežk mane namo... Prašau...
-Gerai.-pasimetęs tarė ir nebežinodamas, kur dingti susiėmė už galvos.

Mačiau, koks Henkas susirūpinęs ėjo šalia manęs, o pažvelgus giliau, galėjau nuspėti, kad jis labai nusiminęs.
-Jei labai nori, galim dar pabūti...
-Ne. Dabar einam į mašiną ir viską paaiškinsi. - tvirtai taręs pradėjo eiti sparčiau.

Kiekvienas žingsnis siejosi su skausmu, o kelias atrodė toks tolimas, kad nebe ištvėrusi prisėdau ant suoliuko...
-Tu palauk, aš greičiau nueisiu iki mašinos ir atvažiuosiu iki čia paimti tavęs, gerai? - atsitūpęs priešais klausė.
Linktelėjusi, jau mačiau, kaip Henkas sparčiu žingsniu nuėjo susiliedamas su kitų žmonių siluetais.

______________________________
Jei patiko, vote ⭐