Atskiri pasauliai TAISOMA

18 Skyrius

Eidama šalia jo, jaučiau, kaip stipriai Markas laikė mano ranką, jo delno tvirtas gniaužtas kėlė lengvą nepasitenkinimo bangą. Bandžiau išsivaduoti, tampiau ranką, bet jis buvo tarsi užsispyręs akmuo. Staiga, lyg nieko nebūtų buvę, vaikinas paleido mano ranką. Jo judesys buvo ramus, kontroluotas, o jis pats, pasisukęs visu kūnu į mane, paliko vos kelių milimetrų tarpą tarp mūsų. Kvėpavimas tapo greitesnis – jis buvo gerokai aukštesnis už mane, todėl mano akys natūraliai atsimušė į jo krūtinę. Žvilgsnis slydo žemyn link jo marškinių, kurių viršutinė saga buvo prasegta. Iš po jos sklido gaivus, tarsi miško oras, pušų aromatas, kuris sujudino mano vidinius pojūčius.

– Kažkas nepatinka? – jo balsas buvo gilus, o šiltos pirštų pagalvėlės lengvai pakėlė mano smakrą aukštyn, kad susitikčiau su jo žvilgsniu.

– Taip, nepatinka, kad elgiesi su manimi, kaip su savo... – pradėjau sakyti, širdyje maišydama pasipiktinimą ir bejėgiškumą.

– Aš neprašiau, kad aiškintum, kas nepatinka. – šaltai nutraukė mane. Jo balsas buvo toks ramus, kad sukrėtė mane labiau nei bet koks šauksmas.

Susierzinusi užspaudžiau lūpas ir apsižvalgiau, desperatiškai akimis ieškodama sesers, lyg ji galėtų padėti man išeiti iš šios situacijos. Markas sekė mano žvilgsnį, bet galiausiai tarė:

– Turėtum būti dėkinga, kad išgelbėjau. – jo balsas dabar skambėjo su lengvu priekaištu.

Markas staiga suraukė kaktą, o veide pasirodė nepasitenkinimo šešėlis. Netrukus nusisuko ir, lyg nusprendęs eiti savo keliu, pradėjo žingsniuoti tolyn. Susigėdusi pritariau jam tyliu, bet nuoširdžiu „ačiū". Jo lūpose šmėkštelėjo šelmiška šypsena – keistas žmogus, tikrai. Jo nuotaikos keitėsi akimirksniu, ir aš negalėjau suprasti, ar teisingai elgiuosi, bendraudama su juo. Bet pripažinsiu – jo akyse jaučiausi visai kitokia nei įprastai.

Apsidairiusi aplinkui, pamačiau seserį ir nedelsdama prisėdau prie jos staliuko. Ji atrodė nepatenkinta, o jos šaltumas buvo toks aiškus, kad jaučiau, jog bando mane ignoruoti. Pagriebiau telefoną, bandydama atsakyti į Henko žinutes. Atsakiau trumpai – „sekmadienį", o nerimas vis tiek ėmė didėti. Viską supo chaosas – vakarėliai, sesers konfliktai darbe, mano jausmai Henkui, viską apsunkinantis Markas... Nebežinojau, kaip elgtis, ir kas būtų teisingiausia.

– Kur Trojus? Papasakok apie jo darbą čia. – paklausiau sesers, pataikiusi progą ją prakalbinti. Tuo pačiu pagavau jos ranką, norėdama išlaikyti ryšį.

– Kažkur prie DJ pulto. Geri pinigai, o dar, kai darbas mėgstamas... Trojus dievina muziką, pažiūrėk, koks jis laimingas. – sesuo šyptelėjo, pakeldama ranką ir parodydama į Trojų, kuris, stovėdamas ant scenos, spindėjo energija ir nenustygo vietoje.

Aplink mus visi atrodė atsipalaidavę – žmonės gėrė, juokėsi, lyg pagaliau išsilaisvinę po ilgo įtempto laikotarpio. Net sesuo ėmė atsipalaiduoti, o su mumis buvę Viktorijos draugai tapo žymiai linksmesni, labiau atviri nei pradžioje. Jie pasakojo istorijas, kvietė šokti, visur skambėjo lengvas juokas. Tik aš buvau šiek tiek kitokia – gurkšnojau sultis, negerdama nė lašo alkoholio, ir jausdamasi lygiai taip pat apsvaigusi kaip tie, kurie aplinkui linksminosi.

Pakėlusi akis, priešais save pamačiau Marką. Jo staigus pasirodymas sukėlė keistą šilumos bangą perėjusią per mano kūną.

– Galiu išsivesti šią nuostabią merginą? – pasilenkęs prie staliuko, šelmiškai paklausė mano sesers, bet tada jo žvilgsnis sustojo ties Viktorijos drauge.

– Mane? – nudžiugo mergina, akivaizdžiai susijaudinusi.

– Deja. – prikandęs lūpą, Markas lėtai atsisuko į mane, o jo žvilgsnis mane pervėrė iki sielos gelmių. Sekiau jo lūpas, kol grįžau prie jo akių ir pajutau, kad kvailai pasielgiau – dabar jis, su pašaipia šypsena, stebėjo mane.