Atskiri pasauliai TAISOMA

35 Skyrius

-Aš laukiuosi... - išgirdau tylu šnabždėsį sau į ausį.
-Rimtai?! - sucypiau.
-Mhm... - linktelėjo.
-Taigi tai taip nuostabu!-negalėjau nustygti vietoje.

Žiūrėjau į ją, bet sesuo buvo labiau nusiminusi nei laiminga.
-Ir kur šypsena? Kur džiaugsmas?
-Bijau, kad Trojus nebus labai patenkintas... - nuleido akis, gniauždama rankoje testą.
-Baik ... Esu tikra, kad viskas bus gerai. - bandydama pakelti jos nuotaiką, prisėdau šalia ir apkabinusi per pečius paglosčiau ją.

Sesuo netrukus pakilo nuo sofos ir nuėjo link virtuvės. Pagriebė telefoną ir surinkusi numerį paskambino kažkam. Jai ėmus kalbėti, supratau, kad užsakynėją maistą.
-Apie nėštumą... - norėjau pasidomėti.
-Nieko nenoriu apie tai girdėti. - nutraukusi mane, toliau vaikščiojo po namus.
Iš tiesų norėjau pakalbėti apie tai, paklausti kaip ji jaučiasi, bet jei nenori, neversiu.

Mėgaujausi bent laisvu vakaru. Dieną buvau su Aretu, todėl nespėjau pabūti su savimi, o rytoj vėl reikės važiuoti ten. Iš ties esu laiminga, bet ir trūksta kokybiško miego. Netrukus atvežė maistą, pavalgėme ir susėdome pasikalbėti.

-Trojui nei žodžio, aš jam pati pasakysiu. - nieko nelaukdama tarė sesuo.
-Gerai.
-Ir... Ir... - bandė kažką pasakyti, kai nuleidusi akis, bandė suvaldyti emocijas . - Aš bijau, kad jis paliks mane... Visgi mes kažin ar esame pasiruošę tam...
-Dėl kambario nesijaudinkit, aš išvažiuosiu, turėsiu savo butą, jis bus laisvas...
-Man visai nesvarbu tas kambarys! - sušuko ji. - Busi čia ir tai viso labo būtų po daugiau nei pusės metų...
-Nesinervink... Esu tikra, kad Trojus bus laimingas. - šyptelėjau.
-Tikrai taip manai? - su viltimi pakėlė savo spindinčias akis į mane.
-Tai aišku! -man ant žodžių pasigirdo mano mobilaus skambučio garsas.
- Aš tuoj. - tarusi pakilau nuo sofos ir nusekiau melodijos garso link.

Priėjusi mobilųjį, pagriebiau jį nuo spintelės ir staigiai išvydusi tėčio vardą, atsiliepiau.

-Taip?
-Kur esi? -virpantis jo balsas pasigirdo kitoje ragelio pusėje.
-Pas Viktoriją, bute, kažkas nutiko?
-Ahh... Ačiū Dievui!
-Tėti! Kažkas blogai?
-Negalėjau tau prisiskambinti, kažkas su telefonu, genda... Senas kledaras! - piktai burbėjo jis. - Buvau pas mamą.. - ramiai pratęsė.
-Ir kaip?
-Blogai. Ar tu visą laiką gyvenai su ja tokiame stovyje? - pasipiktinęs rėžė.
-Kokiame? Apie viską nuo pradžių.
Tėtis garsiai atsiduso.
-Buvau pas ją ryte, ji visiškai girta, bandžiau susikalbėti, paėmiau visą alkoholį, ji nuėjo miegoti, atėjau vakare, viskas dar baisiau... Kodėl neateidavai pas mane? Kodėl kentei tokį pragarą?
-Tėtį suprask... Ji mama, ja turėjo kažkas pasirūpinti...
-Negaliu patikėti, ką turėjai ištverti, kaip aš galėjau ją mylėti... Daugiau nekelsiu ten kojos ir nenoriu su ja turėti nieko bendro, atleisk man dukra... - tėtis kalbėjo virpančiu balsu.
-Gerai... Atstokim nuo jos visi, tegul pati kapstosi, kaip nori... - pasakiau ir pati nepatikėjau savimi. - O kaip Ostenas?
-Nežinau, nesidomiu... Tu irgi nesidomėk, turiu bėgti! Myliu! - tik prakalbus apie Osteną, tėtis staigiai nutraukė pokalbį ir dingo.

Kažkas čia ne taip, kodėl visi apie Osteną kalba taip, lyg kažkas būtų labai rimto? Negaliu visko taip palikti.

Netrukus atsipeikėjau ir grįžau į svetainę, ten Viktorija sėdėjo ant sofos ir lindėjo telefone.
-Einu ruoštis į lovą, rytoj anksti ryte į darbą. - praeidama tariau.
-Kas skambino?
-Tėtis.
-Viskas gerai.
-Taip. - šyptelėjau jai, neužkraudama papildomų rūpesčių.
Sesuo linktelėjo ir liko savuose apmąstymuose.
-Tu nesijaudink, esu tikra viskas bus gerai.
-A? - neišgirdo ji.
-Esu tikra, kad viskas bus gerai. - šyptelėjau pakartodama.
-Tikiuosi... - tarus jai, nuėjau.

Pagriebiau naktinukus ir nuėjusi į vonią, prisileidau karšto vandens ir atsigulusi į ją bandžiau išvalyti mintis. Viskas slėgė, prisiminimai, kaip sesuo mane rado vonioje nepaliko ramybėje. Nedrįsau užsimerkti, o vonioje nenorėjau užsibūti per ilgai. Staiga išgirdau durų trinktelėjimą apačioje. Staigiai suklusau ir pašokusi iš vietos, išlipau iš vonios ir apsisiautusi rankšluosčiu nuėjau prie durų. Pravėriau jas ir įtempusi ausis klausiau jų pokalbio.

Viskas vyko lyg niekur nieko, kaip kam sekėsi, kas ką veikė, sesuo nieko neužsiminė apie nėštumą, kas man kėlė dar daugiau klausimų. Netrukus išgirdau kažką lipant laiptais, todėl tyliai uždariusi vonios kambario duris, likau viduje. Atlikau visą likusią vakaro rutiną ir išleidusi vandenį iš vonios, apsimoviau naktinukus.

Grįžau į kambarį ir atsigulusi į dieviško minkštumo lovą, užteko vos užsimerkti ir aš užmigau.

Kažkur naktyje
~03:55 trečiadienio ryto

Milžiniškas garsas mano galvoje man nedavė ramybės. Kažkas vis šaukė, bandė prašaukti melodiją, lyg šaukė mano pagalbos, bet aš sunkiai supratau, kas vyksta. Staigiai atsimerkiau ir atsisėdusi lovoje ėmiau ieškoti nežinia ko šalia savęs. Kambaryje spendėjo mirtina tamsa, kai pasukusi galvą į kitą pusę, kairėje pusėje gulėjo telefonas, iš kurio ir skambėjo ta pati melodija. Pagriebiau telefoną ir atvertusi jį, ryški šviesa apakino mane, kai išvydusi Osteno vardą, nedvejodama pakėliau ragelį.

-Lora, čia tu?! - užkimęs, girgždžiantis vaikino balsas pasigirdo kitoje ragelio pusėje.
-Aš. - rimtai tariau.
-Aš tavęs labai pasiilgau... Kur tu? Kur dingai? Kodėl išėjai? - kalbėjo švepluodamas nuo alkoholio ar kažko kito .
-Gi mes viską buvom apkalbėję.
-Žinau... Žinau! Bet kodėl mane palikai? Diena iš dienos geriu, rankos nusėtos raudoniu, man blogai, nenoriu įsivelti į tai!
-Apie ką tu?! - kūną ėmė mušti šaltas prakaitas.
-Raudonasis kvartalas... Žinai apie ką aš?
-Tai nebūk ten, neik ten, tu ne toks. Girdi?
-Žinau, bet man skaudu... Man sunku be tavęs! - rėkė užkimusiu balsu.-Kur tu? Aš tuoj pat atvažiuosiu ir nepaleisiu tavęs amžiams.
-Tu negali atvažiuoti pas mane. Aš jau kitame savo gyvenimo etape. Girdi?
-Žinau...žinau, kad tau ten geriau, bet ką daryti man? Pagalvok ir apie mane! Atvažiuok bent paskutinį kartą, aš pažadu tau, būsiu kitoks, noriu tave pamatyti ir paliesti paskutinį kartą, bent mirti galėsiu žinodamas, kad tu laiminga..
-Ostenai! Apie kokią mirtį kalbi!? Nebeik į tą kvartalą!
-Bet aš negaliu... - ėmė verkti. Žinojau, kad tai alhokolio poveikis.
-Dėl manęs gali neiti?
-Galiu...
Jis buvo visai kitoks nei jį atsimenu. Nesupratau kas jam, bet žinojau, kad dėl kažko jam labai skauda.

-Dabar aš negaliu atvažiuoti neturiu pinigų, laiko... Negaliu mesti katik gauto darbo... Kodėl tu taip elgiesi? Ką ten radai? Ką neužteko kompiuterinių žaidimų? Būtum susiradęs darbą, būtų kitaip! - pykau ant jo.
-Gerai... Nebenoriu su tavimi kalbėti, skauda galvą. - visiškai ramiai tarė jis.
-Paskambini man viduryje nakties pasakyti, kaip tau blogai, o dabar ramiai išeini? - jaučiau kaip skaudžiai viduje trankėsi širdis.
-Man viskas gerai... - ypač ramiai ėmė kalbėti Ostenas.
-Ką darai?
-Jau galiu jausti, kaip jis teka mano kūnu... Tobulas jausmas apima mane... Aš durnas, kad tau paskambinau, man tavęs visai net nereikia, reikia tik to idealaus, o kartais ir iš gerų draugų rankų gaunamo visai nemokamo skysčio... Man nereikia tam net pinigų... Aš dabar laimingas. Jaučiu kaip galiu skraidyti, galiu pasinerti į tą naują pasaulį ir gyventi ten kartu su tavimi... - ištarus jam paskutinį žodį jaučiau, kaip telefonas iškrito jam iš rankų.

Jis kliedi visiškas nesąmones ir tai nėra gerai. Kaip jaučiasi jo mama? Kur visi kompiuteriniai draugai, kurie kas kartą ateidavo pažaisti... Kur visi? Kodėl visi taip jį apleido ir leido daryti ką panorėjus?

__________________________
Jei patiko, vote ⭐