Atskiri pasauliai TAISOMA

14* Skyrius

Atėjus septintai vakaro, dangus buvo tamsus, tačiau miestą jau dengė vakarinės šviesos. Įsijungus gatvių žibintams, pajutau lengvą jaudulį. Sėdome į Trojaus mašiną – jo elegantiškas, tamsiai blizgantis automobilis iškart suteikė dar daugiau solidumo šiam vakarui. Važiavome per miestą, kurio triukšmas ir šurmulys liko už lango, mūsų mintims krypstant tik į artėjantį renginį.

Atvykę į Viktorijos grožio namus, mus pasitiko pribloškianti aplinka. Aplinka buvo pilna gėlių kvapo, o kiekviena smulkmena – nuo dekoracijų iki žvakių šviesos atspindžių marmurinėse grindyse – atrodė kruopščiai apgalvota. Kiekvienas kampelis pulsavo prabanga. Viktorija, kaip visada, sugebėjo prikaustyti dėmesį, lengvai bendraudama su kitomis moterimis, o Trojus stovėjo šalia, elegantiškai laikydamasis atstumo, bet vis tiek išlaikydamas mandagumą ir Viktorijos palaikymą. 

Stovėdama šiek tiek atokiau, stebėjau besisukančias padavėjas, kurios nešiojo elegantiškai paruoštus užkandžius ir gėrimus. Pastebėjau, kaip ant stalų prie durų buvo išdėlioti Lauros pyragaičiai, ir širdyje pajutau šiltą jausmą, prisimindama gerus laikus Šarlotėje. Tai buvo tarsi nedidelė sąsaja su namais, ir trumpam galvoje iškilo prisiminimai apie ramias akimirkas, toli nuo šio prabangaus vakaro šurmulio.

Staiga pasigirdo šurmulys ir visų dėmesys nukrypo į milžiniškas baltas duris. Portjė, stovėjęs šalia jų, lėtai atvėrė jas su iškilmingu gestu, ir svečiai pradėjo veržtis vidun, į didžiulę salę. Nusimovėme lauko rūbus, ir aš kartu su Trojumi bei Viktorija lėtai perėjau per įspūdingą erdvę, kuri mane užgniaužė kvapą savo didybe. Saloje tvyrojo didžiulė erdvė – visur buvo išdėstyti raudoni kilimai, blizgėjo auksinės detalės, o ore sklandė prabangos atmosfera.

Krištolinės lempos, milžiniškos gėlių puokštės ir prabangūs indai atrodė taip trapiai ir brangiai, jog aš bijojau net prie ko nors prisiliesti, kad netyčia nesudaužyčiau. Žvelgiau aplinkui ir mačiau, kaip erdvę po truputį užpildo svečiai – vyrai buvo apsirengę nepriekaištingais kostiumais, moterys dėvėjo įspūdingiausias sukneles, kurios mirgėjo nuo kristalų ir švelniai krintančių audinių. Visi atrodė nusiteikę rimtam ir iškilmingam vakarui.

Atsiskyrusi nuo sesers, pajutau trauką link žemę siekiančių langų, kurie buvo išdailinti aukso spalvos užuolaidomis. Ten buvo sustatyti saldumynų stalai, padengti spalvingais pyragėliais ir šokolado fontanais. Šalia jų stovėjo scena, o ant jos ruošėsi grupė muzikantų. Priėjusi arčiau, staiga suvokiau, kas ruošiasi pasirodymui – tai buvo pati Andra Day.

Nesuvokiamai stiprus džiaugsmo pliūpsnis perėjo per mano kūną. Negalėjau patikėti savo akimis. Ji atsisuko į mane, šyptelėjo, tarsi pajutusi mano nuostabą, ir švelniai pamojo ranka muzikantams už jos. Jos įstabi suknelė puikiai derėjo su aplinka, ir visi laukė akimirkos, kai ji pradės dainuoti. Tada, su lengvu elegancijos gestu, ji prisilietė prie savo mikrofono ir iš lėto ėmė dainuoti vieną iš savo dainų. Jos balsas užliejo salę, užpildydamas kiekvieną kampelį švelnumu ir magija, o aš jaučiau, kaip mano širdis plaka kartu su jos muzika.

Niekada negalvojau, kad tai bus tikra ir aš būsiu taip arti kažko įžymaus. Ta akimirka, tas laikas... Visas vakaras atrodė lyg sapnas. Stebėjau Andra Day ir negalėjau atsitraukti nuo jos tobulo balso, kuris užpildė salę ir įtvirtino ją kaip įspūdingą menininkę. Kiekvienas jos garsas, kiekvienas intonacijos pakeitimas įkūnijo emocijas, kurias ji perdavė klausytojams. Jaučiau, kaip tos emocijos prasiskverbia į mano sielą ir lieka ten, palikdamos ilgalaikį įspūdį.