Kai susiduria du visiškai skirtingi pasauliai, gali nutikti viskas - nuo chaoso iki neįtikėtinų nuotykių. Bet kas atsitinka, kai viena jauna mergina pasiryžta pabėgti iš rutinos ir pasinerti į nežinomybę?
Lora - dvidešimt vienerių mergina, įstrigusi...
Buvau pasibaisėjęs jos elgesiu ir žodžiais pasakytais net ant vaiko ir negalėjau suprasti, kaip ilgai gyvenau su ja ir vis teisinau tai.
-Kas nutiko?! - tuoj iš virtuvės atbėgusi Gemma, uždususi pasiteiravo. -Viskas baigėsi. Viskas bus kitaip... - pamatęs ją nurimau, priėjau ir apkabinęs nenorėjau paleisti. Spaudžiau ją sau prie krūtinės glostydamas, trumpus, šviesius plaukus. -Tina? Aretas?! - ji atsiplėšė ir sušuko klaikiomis akimis pažvelgusi į mane. -Jis su Lora... Jam viskas gerai. - paglosčiau jos petį.
Gemma nurimo. Ji buvo ta šeimos galva, tas žmogus, kuris visur ir visada yra pasiruošęs tave išklausyti ar padėti, nors ryškiai galima pastebėti, kad jos pastangos bus bevaisės, bet ji stengiasi ir dažnai pasiekia tikslą, kas joje labiausiai ir žavi. Gemma tobula namų šeimininkė ir prižiūrėtoja, Artetui lyg močiutė, o man lyg antra mama... Nuo mažens augino mane, dabar padeda auginti Aretą. Pasitikiu ja labiausiai iš visų kada nors pasaulyje sutiktų žmonių, esame atsidavę vienas kitam ir negalime nieko nuo vienas kito slėpti.
Gemma netrukus pasimetusi nužvelgė mane, o suskambėjęs mano mobilusis, netrukus išblaškė tą susikaupusią tylą. -Aš jau eisiu. - atsipeikėjusi tarė Gemma ir paliko mane vieną.
Pagriebiau telefoną ir nieko negalvodamas atsiliepiau. -Labas rytas, čia Ema Rolenger, ta pati... -Žinau. - nutraukiau ją. -Gerai... Žinau, kad turėjau pas jus būti septintą, bet turiu problemų, kurių negaliu atšaukti.- ėmė teisintis. -Tau šis darbas svarbus? -Taip! Beabejo! -Tai devintą jau stovi prie durų, Loros darbo valandos jau baigėsi, dabar tavo eilė. -Bet... - dar bandė kažką sakyti, bet padėjęs ragelį, susikišau telefoną į galinę kelnių kišenę ir nuėjau į virtuvę.
Išgėriau sulčių ir nusileidęs į rūsį, atsidūriau erdvioje sporto salėje. Atlikau eilinę sporto treniruotę, kai po viso to palindęs po dušu, persirengiau. Apsimoviau kostiumą, po apačia baltus marškinius. Kaklaraiščio ar varlytės nedevėjau, tad palikau dvi sagas prasegtas.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Nuėjęs į darbo kambarį, ant stalo radau garuojančius pusryčius bei rytinę kavą. Jau buvo puse dešimtos, o Emos vis dar nebuvo. Buvau kantrus ir pasiruošęs ją mesti iš darbo tik atvykus, nes punktualumas yra vos ne pirmoje vietoje, bet šį kartą atleisiu. Lora negali dirbti kas dien, ji turi ir savo gyvenimą, todėl, kol surasiu ką kitą, turiu tenkintis Emos vėlavimu, kuris mane taip erzina...
Dirbau prie įvairių dokumentų, kai vis derindamas susitikimus nenustojau galvoti apie Areto savijautą ir prarastą mokyklą. Gemma nunešė tuščias lėkštes, kai kažkas staigiai įsibrovęs į namus nutilo.
Suklusęs tylėjau, kai pakilęs nuo stalo, pasukau lauko durų link. Ten stovėjo Ema. Uždususi ir nuo vėjo suveltais plaukais žiūrėjo į mane. Jos didelės akys, pravertos lūpos ir gilaus alsavimo iškamuotas kūnas stovėjo prieš mane. Paskutinį kartą nužvelgiau ją ir grįžęs į darbo kambarį jaučiausi sekamas. -Aš labai atsiprašau, bet turėjau svarbių reikalų. -Šiame darbe jų turi nebelikti. Aretas tau turi būti viskas. Nieko už jį negali būti svarbiau. -Taip... Taip... Žinau. - pasimetusi, bet įsitikinusi atsakė mergina. Linktelėjau jai ir įkritęs į krėslą, pajaučiau Emos norą kažko paklausti. Mergina priėjo prie manęs ir atsisėdusi ant kelių, rankomis apkabino mano kaklą, buvau labai nustebęs. -Nulipk. - ramiai tariau. Ema sutriko ir tuoj atšokusi nuo manęs, paklusniai stovėjo atokiau. -Labai atsiprašau... -Tuoj pranešiu, kad Lora grįžtų. -Gerai.
