Atskiri pasauliai TAISOMA

7* Skyrius

Tėčio švelnus šnabždesys, pilnas rūpesčio ir meilės, suspaudė mano širdį:

-Myliu jus abi su seserimi. Jūs man viskas, dėl ko gyvenu...

Tie žodžiai įsiskverbė giliai į mane, kaip šilti spinduliai įsismelkę pro šalčio . Nieko nelaukdama apkabinau jį, įsikibau taip stipriai, lyg būčiau bijojusi, kad, paleidusi, prarasiu viską, kas man brangu. Jo rankos buvo tokios tvirtos ir raminančios, o jo šiluma skverbėsi gilyn į mano širdį, atnešdama ramybės pojūtį, kurio seniai nebejaučiau. Tačiau skausmas viduje vis tiek draskė krūtinę, tarsi koks dygliuotas vijoklis, spaudžiantis mane iš vidaus. Ašaros riedėjo skruostais be sustojimo – jos byrėjo lyg lietaus lašai, nesulaikomai ir nenutrūkstamai, ir kiekvienas jų priminė, koks sunkus yra tas meilės ir praradimo jausmas. Kvapas gniaužėsi, kiekvienas įkvėpimas buvo lydimas jausmo, kad kažko vis daugiau trūksta.

Mintyse kartojau pažadą: jei kada nors turėsiu pinigų, SAVO pinigų, nupirksiu tėčiui namą, aprūpinsiu jį taip, kad nieko netrūktų. Šis pažadas atrodė toks tikras ir realus, tarsi tai būtų vienintelis kelias padėkoti jam už viską, ką jis man suteikė, už tuos šiltus žodžius, už neišsakytą paramą ir meilę. "Aš pažadų laikausi" – pasakiau sau mintyse, jaučiant, kaip širdyje įsitvirtina šis pažadas lyg tvirčiausias įsipareigojimas.

-Jau bėk, vėlu labai... – tėčio balsas nuskambėjo tyliai, bet taip užtikrintai, tarsi jis ir pats bandytų paleisti mane, nors žinojo, kad tai daro su sunkia širdimi. Pakračiusi galvą, lyg sukrėsta, suvokiau, kiek laiko praėjo. 

-Ak... taip...– atsakiau tyliai, bandydama grįžti į realybę, nors vis dar buvau įstrigusi tame skausmingame akimirksnyje.

-Labanakt, saugok save, mano ypatinga uogele... – paskutiniai tėčio žodžiai, tokie paprasti, bet kupini nesuvaidinto švelnumo, nuskambėjo kaip malda. 

-Labanakt.– atsakiau, dar bandydama sulaikyti ašaras. Išlipau iš automobilio. Laukiau, kol tėčio automobilio šviesos išnyks už gatvės posūkio, ir tik tada pajutau, kad vėl esu viena.

Grįžusi namo, kurie jau seniai man buvo svetimi, suvokiau, jog tai nebe tas saugus prieglobstis, kokį galėjau turėti. Namai, kuriuose nesi laukiama – tokia šalta tiesa dūzgė galvoje. Kodėl negyvenau su tėčiu? Atsakymas skaudino labiau, nei galėjau prisipažinti: tėtis manė, kad taip bus geriau man. Kad mama galės man skirti daugiau dėmesio, nes jis buvo užsiėmęs. Tačiau po jų skyrybų viskas pasikeitė. Mama, kažkada buvusi gyvybinga, tapo visai kitokia – praradusi orumą ir pagarbą sau, ji tapo priklausoma nuo alkoholio, užmiršo ne tik save, bet ir mus – savo vaikus. Vis tiek jaučiu pareigą rūpintis ja, net jei ji nesirūpina manimi. Vaiko širdis nenustoja mylėti. Ji nepripažįsta, kad reikia atsitraukti. Net ir dabar, kai mama, užsiėmusi girtuoklystėmis, pamiršta viską, man ji vis dar yra svarbi. Noriu jai padėti, ją išgelbėti, net jei tai reiškia pamiršti save. Juk kartais gyvenime rūpintis kitais reiškia visiškai prarasti save.

Tuo tarpu tėčio šiluma ir meilė, nors ir reta, buvo tokia stipri, kad kartais atrodė, jog tai vienintelis dalykas, laikantis mane šiame chaose.

Sustojusi prie durų ir pajutusi šaltį, persmelkiantį kūną iki kaulų, net nejučia sugriebiau paltą stipriau prie savęs. Kojų pirštų galiukai buvo sustingę nuo žvarbos, o visas kūnas jautėsi lyg sukaustytas. Sukaupusi jėgas, įėjau į namą. Durys buvo neužrakintos, o virtuvėje sklido vienintelė šviesa. Mano žingsniai nuvedė mane ten. Mama sėdėjo prie stalo, įsmeigusi akis į kažkokius dokumentus, bet net nepakėlė akių, kai įžengiau.

-Kada grąžinsi skolą?– jos balsas buvo vos girdimas, bet šaltas, lyg aštrus peilis pjaunantis tylą.

-Už ką? – nustebusi paklausiau.