Atskiri pasauliai TAISOMA

21 Skyrius

Apsižvalgiau ir nepastebėjusi nieko įtartino, netrukus buvau sučiupta už rankos ką tik išeinančio Trojaus. Vaikinas po savęs uždarė vonios duris ir nusitempęs mane prie lauko durų sušnabždėjo:

-Tu turi važiuoti su manim, man reikia tavęs.
Trojaus balsas skambėjo abejingai.
-Greitai renkis, kol Viktorija nepamatė. - sutrikęs paskubino, kai pats užsimovęs batus ir striukę išlėkė pro duris.

Pagriebiau paltuką ir išėjau kartu. Koridoriuje apsimoviau paltą ir įlipusi į liftą visą laiką stovėjau priešais Trojų ir nenuleidau nuo jo akių.

-Kodėl...
-Neklausinėk per daug. - nutraukė mane. - Taip reikia. Dieną praleisi su manimi, turiu keletą susitikimų, Viktorijai reikia pabūti vienai.
Nesupratau ką Trojus tuo nori pasakyti, bet šį kartą nebandžiau aiškintis.

Įsėdę į jo mašiną leidomės į ilgą, sekinančią dienos rutiną. Milžiniški prekybos centrai, skirtingi žmonės, daug pažinčiu, maistas, pokalbiai ir sekinantis skubėjimas.

-Užsuksim į maisto parduotuvę ir namo. - sustodamas kamštyje prasitarė Trojus.
-Pagaliau! - sušukau nudžiugdama po ilgos dienos.
-Argi buvo taip blogai?
-Deje, bet taip... Buvo tragiška. - man tarus sukrizenome. - Bet su tavimi man patiko. - šyptelėjus, Trojus atsilygino tuo pačiu.

Laikui bėgant pastebėjau, kaip Trojus ima nerimauti ir perdėtai jaudintis.
-Neatrašo Viktorija. - pamatęs, kad žiūriu į jį, paaiškino.
-Na gal būt ji duše, ar darbe...
-Ne... Ji rašė man visą dieną ir prieš tris valandas dingo. - sukiodamas rankoje telefoną, o kitoje rankoje vairą, nenustojo kramtyti lūpos.

Netrukus sustojome parduotuvėje, kai sekiodama Trojui iš paskos, pastebėjau kitų merginų žvilgsnius į jį ,kai tuo tarpu Trojus nė kiek nereagavo ir vaikščiojo taip, lyg būtų vienas parduotuvėje. Produktus griebė iš lentynų ir metė vieną po kito į vežimą net nežvilktelėdamas į kainas .
-Pasiimk keletą žurnalų, ten turėtum rasti darbo pasiūlymų. - pamojęs ranka į žurnalų skyrių, nuėjo prie gėrimu.

Stovėjau tarp daugybės popierių ir net nežinojau, kas būtų naudingiausia,kai staiga šalia atsiradęs Trojus, sumetė viską, kas papuolė po ranka nežiūrėdamas nei į kainą, nei į žurnalo turinį.

Jaučiausi keistai šalia jo. Nesupratau, kas vyksta jo galvoje, o galbūt net jų santykiuose su Viktorija. Taip, galbūt mane jis pasiėmė, nes iš tiesų Viktorijai reikėjo pabūti vienai, bet galbūt tai tik didelių problemų pretekstas, kad nereikėtų nieko aiškinti arba noras, jog pirmiau nepasikalbėčiau su Viktorija apie tai, kas įvyko ryte.
-Dar imsi kažką? - išgirdusi Trojaus, klausimą, krūptelėjau.

Papurčiau galvą, todėl patraukę link kasų, viskas vyko dar greičiau. Liesa ir įgudusi, vidutinio amžiaus moteris prekes skanavo taip pat greitai, kaip Trojus mėtė jas atgal į vežimą. Vaikinas labai skubėjo, kai už pirkinius sumokėjęs  kortele tuoj išėjo į lauką.
Sumetė prekes į bagažinę ir įsėdęs į mašiną, lėkė kiek galėjo greičiau, kai sustojęs kamštyje ėmė signalizuoti kitiems vairuotojams, nors puikiai žinojo, kad tai kamštis ir niekas kitas nepaskubins eismo, kaip tik šviesoforas.

-Ar galiu kažkuo padėti? Tarp jūsų su Viktorija kažkas nutiko? - ėmiau klausinėti.
Trojus mane ignoravo ir elgėsi taip pat.
-Trojau?!
-Kas!? - neiškentęs, užrėkė ant manęs.
Išsigandusi sustingau.
-Bent tu patylėk!
-Prašau paaiškink, kas vyksta. Visą dieną viskas buvo gerai...
-Ne, nebuvo! Supranti?! - kalbėjo įniršęs. - Greičiau! - sušukęs vairuotojui priekyje, ėmė trankyti vairą.

-Ramiau. - ramiai tarusi paliečiau jo ranką, kai atstūmęs mane, tuoj piktai atsisuko į mano pusę.
-Tavęs ieško Markas! Supranti!? Viktorijai galėjo būti kažkas nutikę, o dar tie kamščiai, greičiau!! - vis rėkė.
-Manęs ieškojo Markas? Viktorijai kažkas nutiko? Nieko nesuprantu... Prašau paaiškink!-dar kartą pagriebiau jo ranką, bet šį kartą Trojus ramiai sėdėjo ir nieko nesakė.

Nesupratau jo elgesio.
-Tu neturėjai to girdėti. Mes tik manome, kad ieško.-visiškai ramiai ėmė kalbėti.

Trojus baisus melagis. Matosi, kad yra problema, bet pasakęs galbūt daugiau nei galėjo, bando užglaistyti visą tiesą. Nesuprantu, kas vyksta ir visi įvykiai su Marku... Viskas trigubai neaiškiau nei buvo vakar ar prieš kelias akimirkas.

Už dešimties minučių atsidūrėme prie namų, kai sustoję prie šaligatvio, galėjau aiškiai matyti iš namo išeinantį įpykusį Marką. Jis sėdo į mašiną ir nuvažiavo. Susižvalgėme su Trojumi ir abu šokę iš mašinos pasileidome bėgti link lifto. Elgėmės lyg tikri bepročiai, bet dabar jau ir aš pradėjau bijoti, nes matyti Marką įniršusi nebuvo geras ženklas.

Pakilę į devintą aukštą, netrukus atsidūrėme bute,kai tuoj pribėgusi persigandusi Viktorija vieną po kito apkabino mus ir delnais užsiėmusi už veido, garsiai atsiduso.

-Kažkas paaiškins viską? - sutrikusi žiūrėjau į juos abu.
-Viskas ne taip, kaip galvojom. - tik tarusi ji, nuėjo į virtuvę.

Greit nusirengėme ir susižvalgę su Trojumi nupėdinome į virtuvę.

-Jie grįžo. - tarė Viktorija pašnekovui telefone.
Prisėdome prie stalo. Nekantravau sužinoti, kas vyksta, kai į kėdės atlošą atsirėmusi sesuo įsižiūrėjo į mane.
-Kažkas blokuoja mano skambučius Lorai ir tau. - pažvelgdama į Trojų tarė sesuo.
-Negali būti. Tai pati patikimiausia ryšio linija. - susiraukęs Trojus, pagriebė Viktorijos telefoną .
-Gali... Man neina jums paskambinti, bet visiems kitiems eina.
-O Markas? - tuoj įsiterpiau ir aš.
-Jis man padėjo sužinoti, kur jūs... - nuleido akis sesuo.

-Aš Lorai sakiau, ką mes galvojom apie Marką. - pritarė Trojus.
-Loros ieško ne jis. Tai kitas asmuo. - persigandusi tarė sesuo ir priėjusi neiškentė neapkabindama.
-Kodėl taip galvoji? Aš niekuo neypatinga, kodėl manęs turi ieškoti?! - sutrikusi atsistojau priešais sesers akis.

-Kažkam tu ypatinga...
-Manau tai viso labo nesusipratimas, gal koks slaptas gerbėjas ieško tavęs. - norėdama išsklaidyti įtampą, išsišiepiau.
-Lora...tai rimta. - sesuo nė kiek nepralinksmėjusi, tvirtai sugriebė mane už pečių.
-Noriu ramiai gyventi ir viso labo tai tik nesusipratimas. Jei ne Markas, nėra kam daugiau manęs ieškoti. - ramiai tarusi, pagriebiau rankinę ir patraukiau link savo kambario.

Persirengiau į paprasčiausius, daugybę metų dėvėtus treningus ir susitvarkiusi kambarį gavau skambutį. Kas aštuntą vakaro dar galėtų skambinti? Henkas!

Staigiai pribėgau prie rankinės ir įkišusi ranką į ją ėmiau ieškoti telefono. Suradusi jį ištraukiau ir žvilgtelėjusi į ekraną pamačiau mamos vardą-Rita. Nenorėjau atsiliepti, bet prisėdusi ant lovos ir staigiai permetusi akimis visą praeitį, vos ne paskutinę sekundę pakėliau ragelį.

-Taip? - ištarusi, kitoje pusėje girdėjau tik tylą.
Širdis ėmė daužytis, kai beliko tik įdėmiai klausyti.
-Mama... - po pauzės tariau.
-Tu čia!? - netrukus lyg iš kito pasaulio pasigirdo mamos balsas.
-Taip, aš čia.
-Kur esi? Dingusi jau keletą dienų...-pirmas klausimas pasigirdo iš jos lūpų,o žodžiai buvo šiek tiek švepli.
Tylėjau. Nenorėjau atsakyti, nes juk puikiai žinojo, kad išvažiavau į Niujorką.
-Šlykštus bruožas tylėti ir apsimesti, kad negirdi!-pasipiktino.
-Tu puikiai žinai, kur aš. - teištariau.
-Nežinau...kur esi?
-Geriau sakyk, kodėl skambini? - bandžiau nepravirkti.
-Kodėl atėjo laiškas už mokesčius? Ne sumokėjai? - lyg atsiminusi, išdėstė.
Stipriai suspaudžiau lūpą ir bandžiau nuraminti emocijų audrą viduje.
-Dabar tu gyveni už save ir aš neprivalau už juos mokėti, neprivalėjau niekada.-tvirtai tariau.
-Visada mokėjai tu, o dabar prie ko aš?! - sušuko ji. - Nenuvilk ir šį kartą, sumokėk už mokesčius, nes kreipiuosi į policiją!
-Esi sveika, suaugusi moteris, eik dirbti ir susimokėk.
-Niekam tikęs padaras! - pasipiktinusi rėžė man.

Neiškentusi padėjau ragelį ir numetusi telefoną į šoną, įsikniaubiau į pagalvę ir ėmusi rėkti į ją, nebenorėjau egzistuoti. Nebeturėjau dėl ko, bet tada kažkas viduje su kuždėjo, kad turiu gyventi dėl savęs, kai pasigirdęs parbenimas į duris, atkreipė mano dėmesį...