Atskiri pasauliai TAISOMA

10* Skyrius

– Tik nereikia. Jis tobulas. Niujorke tokių daug pamatysi, ne kaip čia. – Ročelės balse girdėjosi šiek tiek nusivylimo, kai ji, nenustodama pilstyti kavą į puodelius, akimirkai pakėlė žvilgsnį į mane. Jos akys švytėjo nuo kavos garų, bet, rodos, mintyse ji jau buvo toli nuo šios perpildytos kavinės.

Mano širdyje kilo sunkiai apibūdinamas nerimas. Jaučiau, kad šis pokalbis kažkaip privers mane jaustis dar mažiau reikšminga šalia visų tų prabangos ženklų, kuriuos Trojus taip natūraliai nešiojasi su savimi.

– Pati žinai, kokia Viktorija. – pratęsiau, bandydama švelniai užmegzti pokalbį apie savo seserį.

Ročelė šyptelėjo, nors jos veidas liko įtemptas.

– Išskirtinio grožio mergina, todėl Trojus ir pasitaikė ne šiaip sau. – draugė kalbėjo su lengva ironija, bandydama palengvinti nuotaiką, bet iš jos akių mačiau, kad ji supranta, ką man reiškia matyti Viktoriją ir Trojų kartu.

Pajutau, kaip jos žodžiai lyg plieninis žiedas apspaudė mano širdį. Niekada to nepasakiau garsiai, bet šalia Viktorijos jaučiausi tokia... nematoma. Ir šalia Trojaus, lygiai taip pat. Ročelė, tarsi perskaitydama mano mintis, bandė mane raminti:

– Bėk, ten daug dėžių, reikės tavo rankų. Nepergyvenk dėl manęs, ateis nauja darbuotoja vietoj tavęs, susiskambinsim, lauksiu naujienų. Viskas bus gerai... Gal ne iš karto, bet bus. Pamatysi... – jos žodžiai buvo švelnūs, pilni vilties, kuriais pati dabar labai norėjau tikėti.

Stengdamasi paslėpti savo susierzinimą, linktelėjau ir prasibroviau per minią žmonių. Kavinukė buvo sausakimša, o oras tapo tvankus ir pritvinkęs žmonių balsų. Virtuvėje vyko chaosas.  

– Sveika. – išgirdau vos duslų, miltais išteptą balsą. Laura, nuolat bėgiodama tarp krosnių, atrodė lyg maža milžinė, kovojanti su laiku. Bandydama šyptelėti, ji priėjo prie manęs, bet prakaituotas veidas rodė, kad jai trūksta jėgų net kvėpuoti.

– Sunku jums čia dviese. – pastebėjau, bandydama padėti, bet Laura tik palingavo galvą.

– Susitvarkysim. – vos pasakė ir tuoj puolė prie krosnies traukti dar karštų pyragaičių. Jų saldus kvapas trumpam nuramino mano jaudulį.

Tuomet iš už nugaros pasigirdo pažįstamas balsas:

– Kaip tu? – Mykolas stovėjo šalia, jo veidas buvo šiek tiek sunerimęs, bet jo šypsena visada turėjo tą ramybės pojūtį.

– Gerai, o jums matau  trūksta rankų...– nusiminiau, matydama koks chaosas aplinkui.

– Na, nėra gerai, bet daugiau darbo – daugiau pinigų. – juokėsi senukas, tarsi norėdamas palengvinti situaciją. Jo šypsena man priminė namų šilumą.

Bet, atrodė, kad kažko trūksta. Apsižvalgiau ir pastebėjau, jog Trojus kažkur dingo.

– Kur Trojus? – pasidomėjau, jausdama keistą nerimą.

– Sandėliuke, skaičiuoja dėžes. – atsakė Mykolas ir ėmė vestis mane prie mažo koridoriaus, vedančio į šaltą sandėlį.

Ten, tarp šaldytuvų ir produktų kalnų, stovėjo Trojus. Jis intensyviai maigė telefono ekraną, bet vos tik pajutęs mano artėjimą, pakėlė akis ir šyptelėjo.

– Baigiau skaičiuosi,  visko tiek, kaip tarėtės su Viktorija. – jo balsas buvo ramus, bet akys švytėjo kažkokiu pasitikėjimu, kurio negalėjau iki galo suprasti. Tada jis iš kišenės išsitraukė piniginę ir pradėjo skaičiuoti pinigus, taip lengvai ir greitai, jog atrodė, kad pinigai jam nieko nereiškia. Penki tūkstančiai dolerių... tiek turbūt man užtektų keliems mėnesiams apmokėti mokesčius, išmokėti mamos kreditus ir dar liktų savoms išlaidoms arba be mamos išgyventi visus metus.