Atskiri pasauliai TAISOMA

85 Skyrius

-Kur tu buvai dingusi? - staiga mums nutilus, pasigirdo Lauros klausimas, kuris buvo nukreiptas Ročelei. - Skambinau tau daugybę kartų, o ir Mykolas tavęs ieškojo, klausinėjo kur galėtum būti.

Ročelės veidas greitai pasikeitė ir tapo niūrus, ji nenoriai bandė kažką sakyti, bandyti paaiškinti, bet nukreipiau tema ir pažadėjau, jog susitiksime kada nors vėliau ir papasakosime. Nenorėjau gadintis nuotaikos sau ir draugei, Laura buvo kiek nepatenkinta, jog neleidau pasakoti, bet kad ji žinotų, kas už to slypi, nenorėtų net gilintis.

-Lora, teisi, papasakosiu vėliau, o dabar vyksiu į Niujorką kartu su geriausia drauge. - tarus Ročelei, pajaučiau jos apkabinimą.
Laura dar labiau nustebo ir galutinai liko priblokšta.
-Ką jūs sau galvojat? - kiek įpyko.
-Man taip bus geriau, noriu dingti iš čia... Pažadų tau papasakoti kas nutiko. - Ročelei tarus, į virtuvę įėjo Markas besijuokdamas su Mykolu. Jie atrodė kaip seni, geri bičiuliai.

Sustoję prie mūsų pasakojo, jog sutiko bendradarbiauti, Markas Niujorke surinks šefus ir atskraidins Laurą į  Niujorką, kad ši išmokytų kitus gaminti tuos nuostabius patiekalus, jie dar daug ką pasakojo apie versla, kaip viskas bus, kaip atrodys, dėliojo meniu ir sudėjo į dėžutę kitų kepinių, jog Markas galėtų paragauti jų kitus populiariausius kepinius. Ročelė stovėjo mane apsikabinusi ir klausėsi kitų. Ji glostė mano nugarą ir vis tyliai kalbėjo į ausį kokia yra dėkinga, jog mano dėka ji galės pamatyti kitokį pasaulį, jog galės pabėgti nuo rutinos. Ji nori rasti darbą Niujorke ir įsigyti butą, visai kaip aš, kai tik atvykau į Niujorką. Man padėjo sesuo, o dabar padėsiu jai. Tik čia pradžioje ji gyvens su manimi ir Marku.

Pasiilgau ir Areto, labai laukiu pasimatyti su juo.

Staiga suskambo Marko  mobilusis ir nutildė visus buvusius virtuvėje. Jis pažvelgė į telefono ekraną ir įšjungęs jį, toliau kalėjo su Mykolu. Markas jau nebebuvo toks entuziastingas ir linksmas, jis tapo kiek rimtesnis. Jam skambino ir vėl, bet jis padėjo ragelį ir laikė telefoną rankoje, kai suskambus dar kartą, jis atsiprašė ir išėjo iš virtuvės.

-Aš tuoj. - tarus Ročelei, palikau ją virtuvėje ir nusekiau Marką.

Jis greitu žingsniu ėjo koridoriumi į gilumą, sustojau už kampo ir klausiau apie ką jis kalba.
-Aš juk sakiau Aretas gyvena ir gyvens su manimi.
...
-Tau nėra jokių šansų.
...
-Ne. Ne. Ne. Ir dar kartą ne! - Marko balsas buvo pakeltas ir labai įpykęs.
...
-Aš nesu Niujorke, bet greitai grįšiu.
...

Jis netrukus padėjo ragelį ir išėjęs iš už kampo susidūrė su manimi.
Jo plaukai buvo suvelti ir netvarkingai krito ant akių, jis buvo prislėgtas ir pasimetęs. Markas daug negalvojo ir stipriai apkabino mane.
-Ačiū, kad esi čia. Ačiū tau.... - stipriai spausdamas mane savo  glėbyje, kartojo.

-Kad ir kas tai buvo per pokalbis, spėju kalbėjai su Tina ar kažkuo iš jos pusės... - pakėlusi akis, žiūrėjau į Marką. Jis buvo įsitempęs.
-Tu teisi. Tuoj prasidės teismas dėl Areto globos patvirtinimo, bet manęs nėra namuose, kai  turėčiau ten būti.. - jis buvo prislėgtas ir nusivylęs, jo balsas trūkčiojo. - Negaliu jo prarasti.
-Važiuok į Niujorką, aš susitvarkysiu pati, padėsiu Ročelei ir mes grįšim po kelių dienų. - palaikiau Marką.
-Man reikia tavęs. Ir tau reikia manęs, nepasitikiu niekuo labiau nei savimi, niekas tavęs taip neapsaugos kaip aš. - kalbėdamas spaudė mane glėbyje ir bučiavo viršugalvjį. - Esi man begalo svarbus žmogus, žinok tai kad ir kas benutiktų ir kad, ir ką sakyčiau.

Buvau begalo laiminga girdėdama tai iš Marko lūpų.. Jaučiausi reikalinga kaip niekad labiau, jaučiausi jam begalo svarbi ir jaučiau ta begalinę meilę iš jo.

-Jeigu reikia, galim važiuoti kad ir šiandien. - pakėliau akis į jį. - Manau išeitų suderinti reikalus su Ročele ir gal susiruoštų greičiau.
-Ne... Tau reikia atsisveikinti su tėčiu, Ročelei reikia susikrauti daiktus ir atsisveikinti su savo šeima. - Markas nurimęs  atsitraukė nuo manęs ir plaukų sruogą buvusią man ant akių, užkišo už ausies. - Nėra ko skubėti, kas ten nutiks per vieną dieną? - susimąstė. - Tikiuosi nieko . - atsakydamas sau, nusivedė mane atgal į virtuvę.

Atsisveikinome su visais ir kartu su Ročele ir pyragaičių dėžute, išvažiavome link Ričelės namų. Parvežėme Ročelę krautis daiktų ir sugalvojome nuvažiuoti iki  ligoninės aplankyti Kupą.  Dar užsukome į parduotuvę, prigriebėme vyno vakarui ir vaisių Kupui.

Reikėjo sužinoti kaip jo sveikata ir gavus leidimą iš gydytojo susitarti jį kartu su mumis parsivežti į Niujorką. Tai daug kainuos, bet Kupas nenori čia likti vienas. Aplankėme jį, jam jau daug geriau, kalba, juokiasi, stiprėja labai greitai, o jo drąsa stoti ginti Marko, bus nepamiršta, liksiu jam amžinai dėkinga, jo ištikimybė bus įvertinta.

Pradėjus temti grįžomę į namus. Martos ir tėčio namuose nebuvo.
-Kur jie? - klausiau Marko lyg jis žinotų atsakymą.
-Turim kelias valandas laisvas tik mums. - šyptelėjo jis.
-Ką turi omenyje? - maudamasi batus, žvelgiau į jį.
-Nupirkau du bilietus į baletą "Arlekino milijonai", kuris vyksta šį vakarą. Norėjau jiems padaryti pasimatymą, kurio jie neturėjo niekada gyvenime ir nustebinti. Tavo tėtis sakė niekada nėra buvęs balete ir...
-Tu nuostabus! - šokusi Markui į glėbį jaučiau jam didelę padėką.

-Noriu laiko su tavimi. Tik su tavimi. - išgirdau tylų šnabždėsį sau į ausį.

Plačiai nusišypsojau ir pajutau šiurpuliukus kurie lakstė man po kūną. Buvau begalo dėkinga, jog turiu tai ką turiu, jog sutikau jį ir esu jam labai svarbi. Išgėrėme po taurę vyno ir kalbėdami apie viską, nuo vaikystės iki linksmų prisiminimų vidurinėje mokykloje, ėmėme bučiuotis.

Markas pakėlė mane ir nusinešė į miegamąjį. Jis nesiliovė manęs bučiuoti. Jaučiau jo milžiniškus delnus sau ant sėdmenų ir nenustygau vietoje nuo jo šlapiu ir iš proto vedančių bučinių.
-O tu šiandien skani. - lyžteldamas mano kaklo, vėl grįžo prie lūpų.

"Na jis šiandien karingai nusiteikęs" - pagalvojau pati sau šypteldama. Manau esu verta atsipalaiduoti po visų baisių ir įtemptų įvykių.

Jis švelniai paguldė mane ant lovos. Jaučiau šiokį tokį nerimą, bet jis žvilgtelėjo į mane ir  nuramino tuo pasitikėjimą sukeliančiu žvilgsniu, o tada lėtai, įveikdamas mano nedrąsų pasipriešinimą, ėmė traukti nuo manęs drabužius. Ilgai vargti neteko: kelnės tuoj buvo atsegtos ir nusviestos kažkur į kitą kambario galą, o po kelių netikėtų krimstelėjimų liemens srityje, pati iškėliau rankas taip parodydama, kad leidžiu numauti megztuką.