Atskiri pasauliai TAISOMA

26 Skyrius

-Kažką praleidau? - į kabinetą įėjęs kitas vaikinas atkreipė mūsų dėmesį.
-Henkai?
-Lora?
Žiūrėjome į vienas kitą taip, lyg būtume netekę nieko ir laimėję vieną milijoną vienu metu.

-Ką čia veiki? - klausimas išsprūdo iš jo lūpų.
Sumišusi pažvelgiau į Marką, kai jo veidas privertė nurimti. Tokio rūstaus ir rimto veido, gyvenime nebuvau mačiusi. Žiūrėjau į Marką, o Henkas stovintis už manęs tylėjo.
-Mes kalbamės,o tu trikdai šią merginą.-per sukąstus dantis, rėžė Markas.
-Gerai aš pasitrauksiu. - ramus  Henko balsas nuskambėjęs erdvėje, suteikė drąsos. Henkas nuėjo į kambario pakraštį ir pakritęs ant mažytės sofos, tylėjo.

Markas grįžo ties manimi, kai tuoj permetęs akimis keletą popierių, atkišo keletą jų ir šalia padėjęs juodą, su aukso detalėmis puoštą rašiklį, atsilošė kėdėje.

Žiūrėjau į jį ir nesupratau visiškai nieko. Kodėl Markas elgiasi taip, lyg visai manęs nepažinotų ir ką reiškia visi tie dokumentai?
-Galite man paaiškinti? - atsikremštusi, sukryžiavau rankas ties krūtine ir atsilošusi krėsle, tvirtai nužvelgiau Marką ir jo tobulai nuskustą barzdą.
-Čia Aretas.-parodė į berniuką esantį Henkui ant kelių. - O čia darbo sutartis, dėl berniuko priežiūros. - dar žvilgtelėjęs į lapų krūvą prieš mane, šyptelėjo.

Jis tikrai nusišypsojo man? Kur dingo jo rūstus veidas ir tas "kieto" vaikino įvaizdis?

-Bet...
-Nėra jokių bet. -nutraukė mane Henkas. - Aretas tave pamėgo jau nuo pirmos dienos, kai susitikom. Nenustojo kalbėti apie tave iki dabar ir niekas net nebūtų patikėjęs, kad susitiksime čia. Argi ne likimas?

Klausiausi kiekvieno Henko žodžio ir žiūrėdama į jį, jaučiau Marko žvilgsnį  iš šono, kuris skrodė mane iki pat kaulų. Jis narpliojo kiekvieną mano odos lopinėlį ir slėpė labai daug savo žvilgsnyje. Nesupratau, kodėl jis taip žiūri į mane...
-Kas tuose lapuose parašyta? -pasitikslinau pagriebusi rašiklį.
-Įvairios pareigos, susitikimai, taisyklės, teisės, galimybės ir draudimai. Pasirašyk ir  tai reikš, kad su viskuo sutinki. - lyg robotas viską susakė Markas.
Nepasitikėjau juo, todėl pagriebusi lapus ėmiau skaityti. Raidės atrodė specialiai tokios mažos, o skaityti buvo nepakeliamai sunku.

-Kiek dar lauksim? Amžinybę? - pasipiktino Markas.
-Aš tik noriu žinoti kur pasirašinėju... - susiraukiau.
-Dabar pasirašyk, kai susitiksim rytoj, duosiu perskaityti.
-Nuo kada?! - pakėlė balsą Henkas.
-Tylėk. Niekas tavęs nečiulbino! - sušuko Markas jam.
-Nesirašyk jei nesi tikra. - rimtas tarė Henkas ir ignoruodamas Marką, patarė man.
Žiūrėjau į jį ir į Marką. Nežinojau kaip elgtis. Kodėl man nekyla ranka pasirašinėti?
-Tai rašysiesi ar nenori to darbo?
-Pasirašysiu su viena sąlyga. - man tarus Markas tapo dar piktesnis.
-Kokia? - tarė nenoromis sugrieždamas dantimis ir tvirtai suraukdamas kaktą.
-Kad galėsiu keisti punktus, jei man, kas nors nepatiks.
-Gerai sutinku.

Pagriebusi rašiklį pasirašiau keturiuose lapuose, kai atsiradusioje Marko šypsenoje, nebemačiau nieko saugaus. Jaučiausi pasielgusi nederamai, kai Henkui atsistojus, Markas ištiesė man ranką ir paspaudė ją, kai staiga pajaučiau, kaip elektros srovė perėjo per visą kūną.
-Einam. Palydėsiu. - tarus Henkui, buvau jo apkabinta per liemenį, bet pribėgęs berniukas ir apkabinęs  mane per kelius Henką atskyrė nuo manęs.

Netrukus išėjome į vieną visiškai tuščią kambarį ir man prisėdus ant plačios sofos, Henkas prisėdo ant stalo, priešais mane.
-Gali viską paaiškinti?
-Tu net neįsivaizduoji, kaip rizikuoji.
-Kuom? - susiraukiau.
-Markas mano brolis.
Sutrikau.
-Jis įtakingas, turi milžiniškų turtų, namus, verslą, o Aretas jam viskas...
-Suprantama...juk tai normalu...
-Ne... Tai nenormalu, kaip jis elgiasi su kitais. Tau bus labai sunku, bet aš padėsiu. Pažadu busiu su tavimi ir padėsiu, kaip galėsiu, tu man rūpi, girdi? - Henko ranka netrukus atsidūrė man ant skruosto, o pats vaikino veidas nenuvaldomai greitai artėjo prie manęs.

-Aš tau viską paaiškinsiu. Viską duosiu ir suteiksiu tiek, kiek nesi mačiusi. - Henko akys žibėjo, o įsitempęs kūnas susiliejo su griežtu kambario stiliumi.

Žiūrėjau jam į akis, kai susilietusios lūpos, privertė pasijusti naujai gimus. Tai buvo kažkas nežmoniškai minkšto, glotnaus ir slidaus, bet atsitraukiau.
-Aš juk sakiau, kad nenoriu skubėti. Nenoriu nieko rimto, noriu pagaliau pradėti gyventi. - susiraukiau atsipeikėjusi, kokią klaidą padariau.

-Na ir tikras asilas! - isteriškai sušuko, kai trenkęs kumščiu sau per šlaunį, atsistojo ir išėjęs iš kambario, paliko mane vieną.

Jaučiausi išduota savęs pačios. Tiek daug naujų dalykų ir visiška nežinomybė. Sėdėjau ant sofos ir laukiau, kol kažkas duos bent menkutį ženklą išeiti, bet niekas neatėjo. Už lango lynojo, kai iš dangaus krintantys vandens lašai, barbeno į langą.

Netrukus pasirodęs Henkas, parvežė namo, bet visą kelią nekalbėdamas su manimi tik ir vertė kaltinti save. Juk aš atsakiau į jo bučinį, o tai tikrai daugiau nei paprastas apsikabinimas... Kalti abu, bet jo bučinį atsiminsiu, kaip gerą dalyką ir dėl to nesijausiu nei kalta, nei liūdna.

Sesers bute nebuvo nei vieno iš jų, kai nuėjus į savo kambarį, nutipenau į vonią ir prisileidusi šilto vandens, nusirengiau ir įlipusi į ją visiškai nurimau.

Bandžiau protingai apgalvoti visus poelgius, pasirižymus ir ateities planus. Markas ir Henkas? Jie labai skirtingi, o Marko aš visai nesuprantu. Markas lyg siekiantis tobulumo, bet viduje kenčiantis ir norintis būti švelnus. Sėdėdama prie stalo, dėl jo tono ir elgesio, Aretas nei kiek nesijaudino, todėl manau ir man reiks priprasti, bet šilti jausmai Henkui ne nyksta, o tik stiprėja ir aš nesuprantu ar tikrai kažkas išeitų ir ar to reikia dabar...

Užsimerkiau ir panirau į vandenį, kai tuoj jausdama, kaip dustu ir negaliu atsimerkti imu bandyti išgyventi. Ta minutę mintis apie gyvybės išsaugojimą kabėjo ant plauko, kai atmerkus akis, staigiai apsižvalgiau ir supratusi, jog guliu ant žemės ir prieš save matau išsigandusią seserį, sutrikau.

Ant mano nuogo kūno buvo nukritęs rankšluostis, kai tuoj atsisėdus, sesuo susiėmė už galvos.
-Tu nebekviepavai...-tarusi ėmė verkti.
Likau sutrikusi. Nesuvokiau, kas įvyko ir kiek laiko praėjo, bet oda buvo permirkusi, o pirštų galiukai susiraukšlėję. Pakėliau akis į seserį, kai ši tuoj apkabinusi, sušnabždėjo:
-Daugiau taip nedaryk. Nežinau ką be tavęs daryčiau... - po žodžiu sukukčiojo.
Taip klupėjome gerą valandą, kai sužinojus, jog dabar lygiai trečia nakties, buvau dar labiau sutrikusi.

Sesuo nuėjo miegoti, o aš sutvarkiusi vonią ir persirengusi į pižamą, bandžiau atsipeikėti po katik patirto šoko.

Rytas, pirmadienis, kovo 25 diena

Prabudau lygiai aštuntą ryto ir nebegalėjau užmigti, kai vibruojantis telefonas tik dabar pasiekė mano ausis.
Išlipau iš lovos ir iškarto ėmiau drebėti, bijojau net pagalvoti apie vakar patirtą siaubą. Pagriebiau rankinę ir į jos vidų įkišusi delną suradau telefoną ir atsiliepiau nežinomam numeriui.

-Kodėl nekeli?! - sušuko vaikinas. - Ar visada turėsiu skambinti tūkstantį kartų?
-Kas čia? Kodėl man skambini? - pasimečiau.
-Markas Tatum 'as.- sugrįžė dantimis. - Laukiu apačioje, Aretas per tave vėluoja į mokyklą. Skubinkis!

Net per ragelį sugebėjau suprati, koks jis piktas ir nepatenkintas, o kad taip anksti ryte prasidės mano darbas niekas net nepranešė.

______________________________
Jei patiko, vote ⭐