Atskiri pasauliai TAISOMA

81 Skyrius

Žengiau žingsnį į priekį ir palietęs rankeną, nieko nelaukiau ir įėjau į kambarį. Ant lovos gulėjo mergina, jos rankos buvo pririštos diržais, ant staliuko prie kovos stovėjo lempa šviečianti raudonai, lova buvo permirkusi šlapimu ir kitais maisto likučiais. Mergina išsigandusi žiūrėjo į mane ir stipriai trindama kelėnus viena į kitą gulėjo be apatinių. Jos skruostais riedėjo ašaros, lūpa buvo praskelta ir smilkinys kiek pamėlęs. Žiūrėjau į ją ir buvau įsitikinęs, kad tai Ročelė.

-Ročelė, taip?

Jos žvilgsnis persikreipė, ji sulaikė kvėpavimą. Supratau, jog tai tikrai ta mergina kurios aš ieškau. Pasilenkiau ir bandydamas atrišti jos rankas jaučiau jos žvilgsnį į mane.

-Kodėl tu taip darai? - jos gergždžiantis balsas pasigirdo. Jos gerklė buvo išdžiūvusi.
-Lora prašė. - tyliai tariau ir patraukęs jos plaukų sruoga nuo veido pamačiau jos akyse viltį.
Atrišau abi rankas ir atsitraukęs ėmiau raustis komodos stalčiuose ieškodamas kažko persimauti. Radau keletą suknelių, jos buvo purvinos, bet manau geriau nei permirkusi palaidinė ant jos kūno.

Mestelėjau jai suknelę ir nuėjau prie kambario išėjimo.
-Garis tuoj ateis... - ji sustabdė mane. - Jis primuš tave ir mane.
-Kodėl jis turi ateiti jei dabar mano laikas su tavimi?
Jos veidas persikreipė.
-Jie galvoja, jog aš noriu tave nusipirkti ar bent pasinaudoti, jie nežino ką čia darau. - kalbėjau su ja.
-Jie labai žiaurus...-sukukčiojo ji.
Galėjau tik užjausti ją.
-Galėsi paeiti? Nieko neskauda?
Mergina linktelėjo, kai priėjusi prie manęs, apkabino. Sutrikau, kai išgirdęs žingsnius už durų, atstūmiau ją, pasislėpdamas už durų.

Mergina atsisėdo ant lovos, kai durims prasivėrus, jos akyse pamačiau begalinę baimę.
-Kas per?! - sutrikęs vyro balsas pasigirdo patalpoje ir staigiai pribėgęs prie Ročelės priėmė ją prie lovos ir ėmė smaugti.
-Galvojai pabėgsi?! - rėkė ant jos.
Griebiau pistoletą ir trenkęs jam per kaklą, atjungiau. Vyras spėjo suinkšti ir tuoj susmuko ant merginos. Nuverčiau jį į šalį ir pagriebęs Ročelei už rankos išsivedžiau iš kambario.

Nusileidome laiptais. Tą akimirką buvau susikaupęs ir tikėjausi, jog niekas nesutrukdys mūsų plano, bet deja, už kampo išgirdau dviejų žmonių balsus, jie artėjo link mūsų ir staiga sustojo. Ročelė ėmė drebėti. Šiek tiek žvilgtelėjau už kampo ir pamatęs Osteną bei kitą vaikiną su juo, bandžiau atkreipti Osteno dėmesį. Kadangi Ostenas stovėjo priekiu į mane, o kitas žmogus nugara, galėjau tai padaryti. Ostenas mane pamatė.
-Visai pamiršau, Viktoras tave kvietė, kažkokie nesutvarkyti reikalai... - tyliai nugirdau Osteno balsą.

Jie nutilo, vaikinas kažkur nuėjo, o Ostenas ristele pribėgo prie mūsų ir pamojęs ranką nuskuodė į koridoriaus galą. Sekėm juo, kai pravėręs vienas duris, išvedė mus į lauką. Pribėgom prie mašinos. Įsodinau Rocelę į ją ir pats pagriebęs telefoną, komandai likusiai budėti daviau ženklą, kad pradėtų veikti. Atsiunčiau savo koordinates ir užtrenkęs mašinos dureles pažvelgiau į Osteno pusę.

Šis pajutęs mano nepasitenkinusį žvilgsnį žengė žingsnius atgal, o aš link jo.
-Tu norėjai mane apgauti?
-Aš jų bijau. - virpėdamas tarė jis.
-Myžnius! - sugriebdamas jam už džemperio leptelėjau.-Sugebėsi bent įkalbėti vaikiną prie vartų ir atsistoti į jo vietą ir mums privažiavus atidaryti vartus?
Ostenas ėmė purtyti galvą.
-Negaliu.. Tai neįmanoma.
-O padaryk, kad tai būtų įmanoma. Supratai? - ištraukęs pistoletą prirėmiau jį prie jo smilkinio.

Ostenas užsiėmė už galvos ir po akimirkos nubėgo ristele už namo.
Visai juo nepasitikėjau, buvau beveik tikras, jog jis viską sugadins, bet daviau vieną vienintelį šansą pasitaisyti.

Grįžau į namą ir patraukęs link to pačio kambario kur buvo tas pats vyras su pypkę, prie pagrindinių durų nieko neberadau, apsaugos taip pat vis dar nebuvo. Kažkoks blogas jausmas. Priėjau reikiamą patalpą ir palenkęs rankeną, užėjau į vidų.
Nustebau ką teko išvysti. Kupas buvo sumuštas, jis klūpėjo ant žemės, o į jo galvą buvo įbestas ginklas. Aplink rikiavosi dar gal dešimt vyrų.

-Tu galvoji aš nieko nesupratau?- piktas ir persikreipęs veidas pasitiko mane. -Čia tikrų tikriausi miltai!
-Su kokaino priemaišomis. - patikslinau pasišaipydamas.
Jis dar labiau įsiuto.
-Ar tu žinai kas aš? Bandei mane apgauti! - piktai sušukęs šovė Kupui į koją.

Kupas staigiai parkrito ant žemės ir susiėmęs už kojos ėmė inkšti.
-Kuo jis dėtas? Šauk į mane!- priėjęs prie jo atsistojau tiesiai prieš pistoletą.

Vyras virpėjo iš pykčio ir žiūrėdamas man į akis atrodė buvo tikras, kad tuoj mane nušaus.
-Galim susitarti. - suinkštė Kupas. - Nešauk į jį!-bandė apginti mane.
-Ką tu dar nori susitarti?! - nusijuokė vyras.
Pasitaikius progai, kai šis kiek išsiblaškė, pagriebiau jo pistoletą iš rankų ir nutaikiau gaiduką į jį patį.

Visi vyrai buvę aplink mus, nutaikė ginklus į mane.
-Nušausi mane, pats tapsi lavonas. - ištarė vyras.
Jis buvo teisus, bet lauke pasigirdo sirenos. Visi vyrai susižvalgė, patalpoje kilo sumaištis. Jie nuleido ginklus ir keletą jų pasišalino iš kambario. Kiti liko ir pribėgę prie langų ėmė žiūrėti kas vyksta. Tas pats vyras taip pat nuėjo prie lango.

Nutaikius progai priėjau prie Kupo ir padėjus atsikelti, pradėjau vesti iš kambario, bet kažkas ėmė šaudyti kambaryje. Vienas šūvis kliudė mano ranką, bet kulka praskriejo pro šalį tik įbrėždama į petį.
-Klišas. - sukandęs dantis ištariau. Skaudėjo, bet negalėjau sustoti, ėjau pro kambario išėjimą vesdamas šlūbčiojantį Kupą.
-Kur tavo kulkos?! Idiotas! - ėmė rėkti tas pats pagrindinis gaujos narys.

Supratau, jog pistolete buvusios kulkos išėjo į orą (jos į mane nepateikė) , o vienai kliudžius man  petį, jos baigėsi. Kupas vis inkštė, bet negalėjom sustoti.
-Palik mane čia. - ištarė jis.
-Ne!
-Palik, aš labai kraujuoju, jaučiu kaip temsta akyse, būsiu tau našta. - vis kalbėjo.
-Kupai, aš visada liksiu tau dėkingas ir niekada nepalikčiau!

Kupas vis labiau silpo, ji darėsi vis sunkiau ir sunkiau nešti, kai išėję į lauką, šiaip ne taip pasiekėme mašiną.
-Kas nutiko?! - sucypė Ročelė pamačiusi mus ir pilnas rankas kraujo.
Nieko neatsakiau, kai sėdęs už vairo pajudėjau iš vietos.

-Prašau pasakyk man ką nors. - vis panikuodama klausė mergina.
Neturėjau jėgų jai atsakyti, mačiau miške žybsinčias raudona, mėlyna šviesas, garsas spengė ausyse, kai privažiavę vartus spėjau pamatyti Osteną. Stabtelėjau prie jo.
-Važiuok, aš prisiduosiu policijai, esu kaltas. - tardamas dar žvilgtelėjo pro langą į sėdinčią Ročelę.