Atskiri pasauliai TAISOMA

71 Skyrius

Markas mane nurengė ir padėjęs nusiprausti paguldė į lovą.
-Miegosi su manimi? - tyliai jo klausiau.
-Turiu daug darbo.. - nusiminęs tarė.
-Bet jau labai vėlu, atsigulk šalia ir eikim miegoti.
Markas nusiminęs žiūrėjo į mane ir nieko nedarė. Supratau, jog jis turi svarbių reikalų.
-Pabūk bent šalia kol užmigsiu. - prašiau jo.
Markas sutiko pabūti su manimi ir atsigulęs šalia manęs, priglaudė mane šalia savęs.

...

Jau miegojau, kai staigiai pakilau iš miegų nuo melodijos kambaryje. Susivokiau, kad skambina į mobilųjį telefoną. Pažvelgiau į ekraną ir išvydusi Ročelės vardą nedelsiant pakėliau ragelį.

-Kur tu? Kur tu Lora? Kodėl tavęs čia nėra kai man tavęs taip reikia?! - ėmusi rėkti į ragelį supratau, jog ji verkia.
-Kas nutiko? - sutrikusi paklausiau.
-Klausi kas nutiko? - sukukčiojo.
-Ročele...Sakyk...-jaučiau kaip širdis krūtinėje ima vis greičiau ir greičiau plakti.
-Aš grimztu į dugną. Man blogai ! Supranti!? - vis rėkė ji.
-Kur esi? Tu viena?
- Aš nežinau kur esu, bet ne namuose. Nežinau, kas su manimi darosi, aš nebepažįstu savęs! - vis verkė ji.
-Ročele, dabar paklausyk manęs. Kad ir kur esi, eik namo. Prašau. Aš būsiu su tavimi, kol pareisi.
-Aš toli nuo namų, net neįsivaizduoju, kaip čia atsidūriau. Man davė kažko išgerti ir aš atsijungiau. Mačiau, toje kompanijoje buvo Ostenas. Jis nekalbėjo su manimi ir net nebuvo priėjęs, apsimetė lyg visai nepažinotų manęs. - ramiau dėstė mintis, bet tuo pačiu traukiojo nosį.
-Viskas taip sudėtinga. - užsiėmiau už galvos.
-Žinau... Ir kodėl tau skambinu, tu už tūkstančių mylių. - tarusi, atsiduso.

-Eikš. Išgerk. - ėmiau girdėti pašalinius garsus Ročelės telefone. Kalbėjo kažkoks vaikinas.
-Ročele!? Ročele! Ar girdi mane?! - šaukiau.
-Aš nenoriu gerti. - su kažkuo kalbėjo draugė.
Supratau, kad jos telefonas ant žemės ar kažkur šalia jos, bet ji nebėra su manimi.
-Išgerk! - griežtas vaikino balsas pasigirdo kitoje ragelio pusėje.
-Aš gi sakiau nenoriu. Man užteks. - verkdama jam sakė Ročele.
-Aš noriu tavęs nuogos, dabar! Nusirenk!
-Ką.. - ji pasimetė.
-Ročele! Ročele! - vis šaukiau. - Neleisk jam tavęs liesti!
Netrukus pradėjau girdėti draugės klyksmus, dužo šukės, išgirdau smūgius...
-Nejudėk, kitaip tave išprievartausiu!- vėl sušuko vaikinas.

Klausiau to pokalbio ir negalėjau nieko padaryti. Išlipau iš lovos ir ėmiau vaikščioti po kambarį.
-Atstok nuo manęs Gari! Atstok! Neliesk manęs! - staiga ėmė cypti Ročelė.
-Ročele! - vis šaukiau lyg mane kas nors girdėtų.
-Lorą padėk man! Prašau! Kur tu, kai man tavęs reikia!? - vis rėkė ji.
-Su kažkuo kalbi?! - sušukęs vaikinas pagriebė jos telefoną. - Užsikrusk kale! - tai pasakęs man spjovė į ragelį.
Netrukus girdėjau traškesį ir pokalbis buvo nutrauktas. Jis sudaužė telefoną?

-Ne! Ne! Ne!

Ėmiau paniškai šaukti, kūną kratė šiurpas. Netrukus į mano kambarį įbėgo Markas ir įjungęs šviesą, pagriebė man už skruostų ir paklaikusiomis akimis žvelgė tiesiai į mane.
-Kas nutiko? Pasakyk, susapnavai košmarą?
Verkdama purčiau galvą.
-Buvau apačioje užsidaręs kabinete, negirdėjau tavęs, tad Aretas išgirdęs tavo klyksmus pakvietė mane.. - su panieka kalbėjo Markas.- Sakyk kas nutiko? Susapnavai kažką? Sakyk, kitaip negalėsiu tau padėti...
-Aš... Aš... Manau mano draugei kažkas nutiko, kažkas rimto. Ją pagavo kažkoks Garis ir bandė išprievartauti, vis liepė kažką gerti. - kukčiodama bandžiau kalbėti.
-Žinai kur ji?
-Ne...ji pati nežinojo. - neiškentusi įsikniaubiau Markui į krūtinę. - O jei jis ją nužudys, jei jos nebepamatysiu? Ji vis kartojo... "Kur tu esi kai man tavęs reikia", dabar jaučiuosi labai kalta, jog palikau ją Šarlotėje...

-Lora, nusiramink. Taip nieko nepasieksi.
-Markai!- tarus atsiplėšiau nuo jo ir milžiniškomis akimis pažvelgiau į jį. - Man reikia vykti į Šarlotę.
-Tu viena ten nevažiuosi. Dabar vykti kartu negaliu..
-Man nereikia tavęs. Aš viską pati. Prašau leisk man nuvažiuoti pas ją aš bijau dėl jos, ji pati sakė, jog yra giliai duobėje. Tik aš viena galiu jai padėti, privalai mane išleisti, arba pabėgsiu pati ir mes niekada nebesusitiksime.

-Negrasink man. - piktas tarė Markas. - Tu per silpna kovoti su kažkuo ko pati nežinai, tu mergina.
-Tiesiog leisk... Aš tau paskambinsiu jei bus blogai.
Markas buvo sukrėstas ir labai nepatenkintas.
-Aš nenoriu tavęs paleisti. Nenoriu, jog tau kažkas nutiktų, o aš šiuo metu negaliu išvykti iš Niujorko. Argi tai taip svarbu ir jau dabar turi išvažiuoti? - tokio pasimetusio niekada jo nebuvau mačiusi.
-Dabar. Man labai svarbu. - vis dar verkdama sakiau jam. Neištvėriau ir apkabinau jį.

-Duosiu tau žmogų, kuris bus su tavimi, saugos tave, duosiu tau lėktuvą, su kuriuo nuskrisi į Šarlotę. Pažadėk, kad praneši man viską?
-Ačiū tau, pažadu.-apsidžiaugiau ir staigiai apkabinau jį.
Markas pakėlė mano smakrą ir pabučiavo į lūpas.

Jis stipriai apglėbė mane ir įsikniaubė į mano plaukus. Jo širdis plakė labai greitai, atrodė tuoj išlips iš krūtinės.
-Aš noriu važiuoti su tavimi, bet jei tik galėtum palaukti bent vieną dieną.
-Aš negaliu... Man reikia važiuoti dabar. Jai reikia manęs dabar.
-Bet dabar labai nesaugu nei vienam iš mūsų, juk žinai kas nutiko vakar renginyje, dar nėra žinoma ar tai nelaimingas atsitikimas. - kalbėjo Markas.
-Man dabar tai mažiausiai rūpi. Šarlotėje niekas manęs neras apart to ką pažįstu, o aš pažįstu labai mažai. - bandžiau įtikinti Marką, kad viskas bus gerai. - O ir busiu ne viena, sakei duosi žmogų...
Markas susimąstė ir akimirką nutilo nuleisdamas galvą.
-Eik dėtis daiktų, nuvešiu tave į oro uostą, atvažiuosiu kitą dieną kai tik galėsiu. - jam tarus, pabučiavo man į kaktą ir išėjo iš kambario.

Nieko nelaukiau ir staigiai nubėgusi į rūbų spintą radau mažą lagaminą. Man jo pilnai užteks, atsidariau jį ir pasidėjusi ant stalo ėmiau krauti daiktus, kurių man prireiks. Rinkdamasi rūbus atsiminiau ir Osteną, kurį Ročelė minėjo, jog matė tame pačiame name, kuriame ji buvo.

Staigiai pagriebiau telefoną ir grūsdama daiktus į lagaminą skambinau Ostenui. Skambinau ne vieną kartą, o dešimtis, bet niekas neatsiliepė. Numečiau telefoną į šoną ir ėjau rengtis.

Apsimoviau didelį ir šiltą, juodą džemperį, užsimečiau odinę striukę, juodas kelnes, rankinę per petį ir baltus kedukus. Tuo pačiu prasišukavau plaukus ir atradusi juodą kepurę užsimaukšlinau ją ant galvos.