Atskiri pasauliai TAISOMA

11* Skyrius

**Trojaus POV**

Sėdėjau prie vairo, tuštindamas jau antrą puodelį šaltos kavos, kai šalia manęs mieganti Lora atrodė visiškai atsipalaidavusi, ramiai nugrimzdusi į sapnus. Man teliko pavydėti jai to ramumo. Kelyje buvo daug mašinų, o nakties tamsa kartu su monotoniniu kelio vaizdu kėlė miegą, bet dainos, sklindančios iš kolonėlių, mane kiek gaivino.

Kai Lora prabudo, nusprendžiau pagarsinti vieną iš mėgstamiausių dainų ir pats ėmiau tyliai niūniuoti. Jos buvimas šalia suteikė man keistą ramybę – lyg būtume pažįstami ne vieną dieną, o daugybę metų. Ji man pasirodė tokia nuoširdi ir paprasta, kad net mano entuziazmas, dainavimas ar kartais ekstremalus vairavimas jos netrikdė. Nors mėgavausi greičiu, man buvo svarbu, kad ji jaustųsi patogiai ir nebūtų išsigandusi.

Staiga Lora prakalbo:– Kur mes? – jos balsas skambėjo dar šiek tiek mieguistai.

Patylinau muziką ir žvilgtelėjau į GPS ekraną. Apsižvalgęs, supratau, kur esame.

–Prie Naujojo Džersio. Liko apie šešiasdešimt mylių iki Niujorko. – atsakiau, stengdamasis kalbėti ramiai, nors nuovargis po truputį kaupėsi ir dariausi irzlesnis.
Po tylios pauzės Lora vos girdimai sušnibždėjo lyg tai sakytų sau:– Liko apie valanda kelio...

Pastebėjau jos mažą šypseną, kai žiūrėjo pro langą į naktinį kelią. Buvo malonu matyti, kad kelionė jos nevargino taip stipriai, kaip mane.

-Nori sustoti degalinėje?-paklausiau, nes pats jaučiau, kad reikia dar vieno kavos puodelio.

-Ne, bet jeigu tau reikia, gali užsukti. -  ji atsakė su tokia šiluma ir rūpestingumu, kad net nustebau. Visgi mes tik šiandien susipažinome.
-Užsuksim.-tariau nusukdamas nuo kelio į degalinę.

Po trumpo sustojimo degalinėje, mes vėl pajudėjome. Tamsa lauke darėsi vis tirštesnė, o mano nuovargis kankino dar labiau. Jaučiausi toks išsekęs, kad mintys ėmė klajoti – galvojau apie Lorą, apie mūsų dieną, ir apie Ritos elgesį.

Man buvo sunku suprasti, ką Lora turėjo ištverti gyvendama  su Rita. Ji elgėsi taip vulgariai ir be jokios gėdos, tarsi neturėtų nei orumo, nei ribų. Tuo tarpu Lora, nors ir naujai sutiktas žmogus mano gyvenime, atrodė kaip visiška priešingybė. Apie ją žinojau tik iš Viktorijos pasakojimų. Jos nuoširdumas, paprastumas – visa tai buvo tarsi grynas oras po visų tų audrų. Nors mažai ją pažinojau, kažkur giliai viduje jaučiau, kad noriu sužinoti daugiau. Ji atrodė tokia tyra, tokia nepatyrusi pasaulio blogybių.

Staiga Lora vėl prabilo: – Kur mes?

Išgirdęs jos balsą, atsipeikėjau ir apsižvalgiau. Supratau, kad esame beveik Niujorke, miesto pakraštyje. Mane net nustebino, kaip greitai prabėgo ta valanda laiko, paskendus apmąstymuose. Lora žvelgė pro langą, didelėmis, spindinčiomis akimis, ir tarsi užhipnotizuota stebėjo, kaip tolumoje pamažu išryškėja pirmieji Niujorko dangoraižiai. Jie, iš čia atrodantys tokie mažyčiai, bet kartu įspūdingi, degė šviesomis, kurios mirgėjo ir spindėjo kaip tūkstančiai mažų švyturių. Kiekvienas blyksnis atrodė lyg kvietimas – traukė mus į tą milžinišką, niekada nemiegantį miesto glėbį, kurio energija buvo tokia gyva, tokia nenuspėjama.

Važiavome per mano mėgstamą tiltą, apšviestą ryškiomis šviesomis, kurios kontrastavo su tamsa už jo ribų. Mačiau, kad ir Lorai jis patiko – jos akys spindėjo kaip mažo vaiko, kuris ką tik atrado kažką stebuklingo.

– Mes žemutiniame Manhatane. – pranešiau, kai įvažiavome į miestą.- Dabar važiuosime link pačio centro.

Jos akys suspindo dar ryškiau. Atrodė, kad kiekvienas miesto vaizdas, kiekvienas blyksnis buvo jai kažkas nauja ir neįtikėtina. Mačiau, kaip ji gaudo kiekvieną detalę, kiekvieną šviesą.