Atskiri pasauliai TAISOMA

57 Skyrius

Marko POV

-Sveikas! Taip seniai tave girdėjau! - nudžiugau.
-Sveikas, sveikas! - atsakė man draugas kitoje ragelio pusėje. - Kur esi? Niujorke, namuose?
-Esu dabar ne namie. Esu išvykęs.  Kažkas nutiko? - susirūpinau.
-Man viskas gerai! Tiesiog kalbėjau su Dveinu ir prisiminėm tave, kaip senais gerai laikais susitikdavom, pagalvojom gal nesi labai užimtas ir norėtum susimatyti?
Staiga pažvelgiau į Lorą. Nebuvau tikras ar ji norės matyti nepažįstamus žmones.
-Turiu siurprizą, bet nežinau ar dar norėčiau jį jums parodyti. -nusijuokiau turėdamas omenyje Lorą.
-Kas per paslaptys? - juokėsi ir Kevinas kitoje ragelio pusėje.
-Tiek to, atvažiuok kartu su Dveinu, pasiimkit ir Darą su Melissa, susitikime mano sodyboje.
-Esi joje? - nustebo Kevinas.
-Taip kartu su siurprizu. - pažvelgiau į Lorą. - Atvykome čia ir galvojome praleisti savaitgalį.
-Nustebinai, nesitikėjau, jog sutiksi taip greitai ir tokio laimingo seniai negirdėjau, tikriausiai labai geras  "siurprizas", kad taip trykšti laime.
-Patikėk! Geresnį kažin ar įmanoma rasti.
-Gerai gerai. - juokėsi Kevinas.
-Kraukitės šmutkes ir važiuokit čia, laukiam!
-Ko paimti iš parduotuvės? - dar prieš padedant ragelį klausė draugas.
-Parašysiu žinute.-tarus, padėjau ragelį.

-Kas skambino? - netrukus nedrąsiai klausė Lorą.
-Vaikystės draugas Kevinas, pakviečiau jį su panele ir dar vieną draugą su žmona atvykti čia pas mus praleisti savaitgalį. Jie tau labai patiks, pamatysi kitokių žmonių, tikiuosi nepyksti dėl to, jog prieš tai nepasitariau su tavimi. - matydamas Lorą vis labiau pasimetančią ėmiau abejoti ar tai buvo gera mintis.
-Viskas gerai, jei sakai, jog viskas bus tvarkoje, aš pasitikėsiu, nors nesu drąsi ir ta kuri mėgsta lysti, kalbėti...
-Viskas bus gerai.-taręs, pabučiavau jai į kaktą. - Tu susidraugausi su jomis, tau patiks, gal būt susirasi dar keletą gerų draugių. - kalbėjau su šypsena, tačiau Lora nebuvo labai laiminga.

-Pasakyk man viską kas neduoda ramybės.
-Viskas gerai. - be emocijų tarė ji.
-Matau, kad ne. Manimi gali pasitikėti, sakyk viską ir visi tavo norai bus išpildyti. - tvirtai tariau.
-Pasiilgau savo geriausios draugės, jau seniai jos nemačiau ir mes su kiekviena diena vis mažiau ir mažiau bendraujam, jaučiu kaip tolstam ir jai sunku ten Šarlotėje.
-Bet tai jos gyvenimas, tu neprivalai rūpintis kitais, jei jai būtų blogai, manai ji būtų ten kur dabar yra?
-Taip. Aš taip pat kentėjau daug metų.
Lora kiek įpyko, jai mano klausimas nepatiko.
-Tu niekada nesuprasi. - jai tarus tuoj pat nuėjo į šoną ir atsisėdusi prie lango ant krėslo, įsižiūrėjo kažkur į mišką.

Negalėjau palikti viso to. Man rūpi jos praeitis, nes tai dalis jos, dalis jos elgesio motyvų, jos pačios, nuo to kokie buvome kažkada, priklauso kokie esame dabar.
-Papasakok blogąją pusę apie Šarlotę. Savo gyvenimą joje. Kiek vakarų kalbėjom, sakei viską iš gerosios pusės, bet kaip buvo šeimoje?
-Markai... Aš nenoriu liūdėti, nenoriu vėl visko atsiminti. - jaučiau, kaip nuotaika leidžiasi ir Loros veidas tampa niūrus ir pilkas.
-Gerai, aš tavęs nespausiu, žinok man rūpi, bet pasakysi tada, kai busi pasiruošusi.

Leidau jai viską apgalvoti ir stojau eiti, tačiau Lora mane sustabdė.
-Pasakysiu viską kaip buvo ir norėčiau, jog prie šios temos niekada negrįžtume. Nebenoriu liūdėti, nebenoriu verkti, nebenoriu kentėti, nebenoriu, kad būtų taip, kaip buvo anksčiau.

Loros POV
.

..

Papasakojus apie mamą, darbą, vakarus namuose, Markas ilgai sėdėjo prieš mane ir nieko nesakė. Jis mąstė, buvo lyg iškeliavęs kažkur toli su savomis mintimis. Mano skruostais bego ašaros, jau graužė skruostus, beveik neprakviepavau.

-Nekenčiu savęs. Negaliu žiūrėti į save. Ką tokio blogo padariau visiems, jog turiu jaustis taip šūdinai? Turiu bijoti atsiliepti į skambučius, nes mamos balsas primena viską kas buvo blogiausia.. - sukukčiojau.
Markas po mano žodžių staigiai atsipeikėjo ir prisistūmės kėdę arčiau suglaudė mūsų kaktas. Dabar jo beveik baltai mėlynos akys žiūrėjo tiesiai į manąsias.

-Kviepuok. Tai padės nusiraminti. - paimdamas man už rankų, ištarė. - Tu esi nuostabi, nuoširdi, esi gera, ką aš meluoju... esi per gera, aukojiesi dėl kitų, tad dėl to ir kenti. Visi geri žmonės kenčia ne ką mažiau už blogus. Tik geri skausmą pajaučia greičiau ir stipriau, nei tie kurie yra kaltininkai visų blogų dalykų.

Girdėdama Marko žodžius, jaučiau kaip kūnas ima atsipalaiduoti, man pasidaro ramu ir šiltą.
-Tu esi begalo graži, begalo nuostabi, esi išskirtinė, ypatingą ir unikali. Tu vienintelė gali pakeisti tai kur esi, pakeisti, tai kas bus, pakeisti įvykius, kurie pakeis tavo likimą.

Tylėjau.

-Žinai visada galvojau, jog ypatingų neįmanoma sutikti, bet vieną sutikau ir nei už ką jos nepaleisiu. Nepaleisiu tavęs, aš padarysiu viską, kad tu būtum laiminga. - ramiai kalbėjo Markas bandydamas nuraminti mane.
-Man sunku...
-Visiems būna tokių dienų.
-Bet ne taip...jiems būna kitaip... - kalbėjau vėl pro ašaras.

Markas sustingęs žvelgė į mane.

-Kodėl tu taip žiūri į mane? -paklausiau.
-Nes tu tobula...Tu esi viskas ko man reikia ir...
Staiga Marko mobilusis suskambo. Jis staigiai atsitraukė nuo manęs, išsitraukė mobilųjį, trumpam pažvelgė į jo ekraną ir užtildęs skambutį, padėjo telefoną į šoną, tačiau mobilusis vėl suskambo ir vėl, ir vėl. Jis nesiliovė skambejęs.

-Tu turi daug darbo eik...Aš viską ir taip sugadinau. - pasakiau jam.
-Viskas gerai. Darbai palauks. Aš būsiu su tavimi, mesiu visus darbus, net išeisiu iš jo, jei tu to nori. Noriu, kad tu būtum laiminga. Tu esi geriausias dalykas, kuris nutiko man per visą mano gyvenimą.

-Ne. Nenusišnekėk. Eik, aš eisiu į vonią susitvarkysiu nuverktas akis, ačiū, jog padėjai nusiraminti ir iš tiesų atviras pasikalbėjimas padeda numesti naštą nuo pečių. - šyptelėdama jam, pakilau nuo kėdės ir nuėjau.