Atskiri pasauliai TAISOMA

82 Skyrius

-Važiuok, aš prisiduosiu policijai, esu kaltas. - tardamas dar žvilgtelėjo pro langą į sėdinčią Ročelę.
Atsisukau į merginą, ji įdėmiai stebėjo Osteną su pykčiu akyse.
-Važiuojam... Negaliu žiūrėti į šitą mulkį.-ištarė mergina ir nusisuko nuo lango.
-Aš atsiprašau.. - dar spėjo ištarti Ostenas.
Jis tuoj buvo užpultas policijos ir sulaikytas. Policija patikrino mus ir praleido pro vartus, Kupas jau nebe kalbėjo, galvą buvo padėjęs ant stiklo, jo koja siaubingai kraujavo, todėl viršydamas greitį lėkiau link artimiausios ligoninės.

-Kaip dabar viskas bus? Koks mano gyvenimas? Viskas labai painu ir neaišku. - po keletos akimirkų lyg su savimi ėmė kalbėti mergina.
Tylėjau.
-Prašau pasakyk kas tu? Kur Lora? - vis klausė ir neramiai muistėsi ant galinės sėdynės.
-Aš Markas, Loros vaikinas. Manau tiek užteks. - susikaupęs į kelią nedaugžodžiavau.
Mergina susimąstė ir ilgai tylėjo.
-Pasuk į dešinę ir tiesiai iki pat galo. Ten bus ligoninė. - pamačiusi mane klaidžiojantį žemėlapyje, nutarė padėti.

-Kupai! Tu dar čia?! -klausiau jo. Kupas nieko nebeatsakė.
Surinkau numerį ir paskambinau Lorai.
-Taip? Viskas gerai?! - sutrikusi vos išlemeno.
-Taip, viskas gerai, mes gyvi, na bent pusiau. - pažvelgiau į Kupą tardamas.
-Jei gali atvažiuok į ligoninę, su manimi yra Ročelė, adresą atsųsiu.
-Ačiū Dievui ji gyva, tu gyvas! - per ašaras džiaugėsi ji.
-Atvažiuokit, Kupui labai blogai. - bandžiau kuo greičiau viską paaiškinti.
-Važiuojam. - tarus tėčiui, jau girdėjau padedamą ragelį.

Nusiunčiau adresą ir privažiavęs prie ligoninės, staigiai išbėgau pakviesti pagalbos.

Loros POV

Skubėjome išvažiuoti iš namų. Abu su tėčiu tylėjome visą kelią, jaučiau širdyje didelius širdies smūgius ir kylančią paniką. Lyg ir buvau laiminga, jog Ročelė ir Markas gyvi, bet kažkas ne taip. Markas ne skambėjo laimingai lyg laimėjęs mūšį.

Netrukus atvažiavome prie ligoninės ir palikę mašiną aikštelėje, išskubėjome į vidų. Registratūroje paklausėme, kur Markas ir Ročelė, tačiau mergina suteikti informacijos negalėjo, nes jie atvežti ką tik ir pasitikę daktarai juos tiesiog išsivedė jiems žinomais keliais. Mergina liepė mums prisėsti laukiamajame ir palaukti. Skambinau Markui, bet šis nekėlė ragelio.

Nerimastingai judinau koją ir sėdėdama įsitempusi vis žvalgiausi į šonus, o tėtis vis glostydamas mano nugarą, kantriai laukė. Laikas atrodė stovi vietoje ir nei kiek nejuda, tačiau pamačius registratūroje sėdinčios merginos žvilgsnį į mus, sulaikiau kvėpavimą ir jau mačiau merginą artėjančią link mūsų.

-Markas Tatum'as ir Ročelė prie 136 kabineto, eisite koridoriumi iki galo ir pačiame gale pasukę į kairę rasite 136 kabinetą. - aiškinama mergina, ranka parodė kurią kryptimi eiti.

Padėkojau jai, kai kartu su tėčiu pasileidę eiti koridoriumi, jaučiau kaip atsilieku nuo jo ir imu bėgti, pasuku į kairę ir ant suoliuko randu sėdintį Marką. Jis pakelia akis į mane ir staigiai pakilęs iš vietos, stipriai apkabina. Jis gniaužo mane savo glėbyje lyg būtų nematęs amžinybę, nors iš tiesų tas laikas be jo ir prilygsta amžinybei.

-Pasakok. Pasakyk man viską. - atsitraukusi pakeliu akis į jį ir imu reikalauti informacijos.
Markas atrodė sutrikęs, o jo veidas kiek pabalęs.
-Kupui pataikė į koją, jis neteko daug kraujo, todėl jo būklė gan sunki, Ročelė dabar apžiūroje, o aš... - jis sustojo kalbėti ir pažvelgė sau į ranką.

Tokia buvau susirūpinusi juo, kad net nepastebėjau jo subintuotos rankos. Žaizda buvo arti peties, todėl jis sunkiai judino ranką ar bent stengėsi jos nejudinti. Per bintą sunkėsi kraujas. Keistai stebėjau jo ranką, kai tėčiui paklausus apie buvusius įvykius mes prisėdome. Markas greitai ir glaustai papasakojo, kas vyko nuvykus į vietą ir įspėjo, jog Ročelė yra tikrai ne kokios būklės. Ji daug labiau bijo garsų, šviesu, jaučiasi sutrikusi. Na ir nenuostabu, visko tiek daug įvyko jos gyvenime.

-Manau ji tikrai nesitikėjo, jog išsiaiškinsime kur ji. - tarė Markas pažvelgdamas į mane.
-Gerai... Viskas. Nebenoriu nieko žinoti apie Osteną ir jo nesąmones, kaip parduoda mano geriausią draugę ir dar nežinom kiek merginų. - guodžiausi Markui. Tėtis sėdėdamas šalia buvo nuleidęs galvą ir tylėjo.

-Dabar su tuo tvarkysis policija ir mano pasamdyti žmonės, mums ten kištis nebereikės. Tikiuosi padariau kažką gero..-Markas atrodė kiek prislėgtas.
-Tu padarei labai daug, niekas nebūtų to padaręs taip greitai. Ir šiaip, daugybę metų Šarlotėje dingdavo merginos ir niekas dėl to nieko negalėdavo padaryti, trūkdavo įrodymų ir galų gale lėšų kažką pakeisti... - įsiterpė ir tėtis.

Pasigirdo durų girgždesys.
-Lora? - tylus Ročelės klausimas pasigirdo iš jos lūpų.
Atsistojau ir staigiai ją apkabinau. Ilgai laikiau ją savo glėbyje, o ji nenustodama verkė.
-Kur aš be tavęs būčiau buvusi po keletos dienų ar savaičių... Nežinau ką jie būtų spėję man padaryti, kaip žiauriai sutraumuoti.. - kukčiodama kalbėjo. - Ačiū jums. - jai tarus ji nužvelgė mane ir Marką. Markas šyptelėjo.
-Kiek kartų mane gelbėjai, todėl atėjo laikas ir man. - šyptelėjau jai vis labiau ir labiau spausdama savo glėbyje.

Ročelė atrodė sušalusi, todėl padaviau jai savo megztini ir nuėję į laukiamąjį pasiėmėme kavos. Laukėme papildymo apie Kupo sveikatą, kai po poros valandų pasirodė gydytojas ir sakė vykti namo, nes dabar jis ilsisi, jo būklė po truputį atsistato, o rytoj atvyksime į vietą ir sužinosime apie tolimesnius Kupo gydymo planus.

Ročelė grįžo į savo namus, o mes su tėčiu ir Marku pas tėtį. Šiandien emocijos nekokios, todėl daug ne kalbėjome vienas su kitu. Nuėjome miegoti.

________
Sveiki, kadangi paskutiniai studijų metai, šiuo metu turiu tragiškai mažai laiko galvoti, rašyti ir kurti šią istoriją, tad, kad dar labiau nenukentėtumėt laukdami šios istorijos dalių, manau kelsiu kitą jau parašytą istoriją ir ją tuo pačiu taisysiu, nes nuo 2016 metų rašiau labai daug ir visokių istorijų, tačiau kitoje platformoje. Noriu viską perkelti čia, o šios istorijos dalis kelsiu tada kada rasiu laiko prie jos prisėsti, ačiū už supratingumą! ❤️