Atskiri pasauliai TAISOMA

75 Skyrius

Skambino Markas. Jis klausinėjo ką veikiam, kur esam ir ar kažką sužinojom. Pyko, jog nieko nepranešu ir nebendrauju. Tačiau man visai ne tas galvoje. Atsistojau ir nuėjau toliau nuo Kupo.
-Tavo programišiai nieko nerado? -domėjausi.
-Dar ne. - susinervinęs tarė Markas.
-Taip ir maniau! Kokie jie nevykę. - susierzinusi tariau.
-Neįsivaizduok, kad viskas taip lengva! - išgirdau pikta Marko balsą. Jis buvo nepatenkintas ir giliai kvėpavo į telefono ragelį.
-Surasiu pati. - ryžtingai tariau.
-Pabandai! - dar labiau susinervino. - Tu man pažadėjai!
-Man nereikia jūsų pagalbos, surasiu pati !
Viską išbėrusi padėjau ragelį.

Tuoj susirinkau daiktus ir išėjau iš kavinės. Eidama mačiau jog Markas nenustojo skambinęs, bet net neketinau pakelti ragelio. Buvome netoli mašinos, kai išgirdau tylų Kupo balsą už nugaros.

-Supratau pone.
Atsisukau į jį. Vyras pamatė mano žvilgsnį ir staigiai lyg niekur nieko nuleido telefoną nuo ausies. Buvau beveik tikra, jog Markas liepė dar labiau mane saugoti, bet aš turiu planą, kurį įgyvendinsiu šią naktį.

Grįžę kalbėjome su tėčiu, dalinomės istorijomis apie Niujorką, kalbėjo ir Kupas, jis atsipalaidavo ir tapo daug kalbesnis. Atrodė net pamiršau apie problemas, bet tik nutilus vėl atsimindavau Ročelę. Susitarėme šią naktį pasilikti pas tėtį ir miegoti jo miegamajame, kai tuo tarpu jis ir Marta miegos svetainėje ant sofos.

Viskas pagal planą, turiu judėti į priekį.
-Einam į virtuvę pasidaryti arbatos? - paklausiau tėčio. Rimtai žvelgiau į jį, nes šis žadėjo atsisakyti, bet pabijojęs mano žvilgsnio, sutiko.
-Gal turi tabletę raminamųjų, kurie migdytų? - priėjusi prie tėčio tyliai paklausiau.
Jis keistai į mane pasižiūrėjo, bet nieko neklausinėdamas įdavė pakelį tablečių. Užkaičiau virdulį ir palaukus kol užvirs vanduo į du puodelius padariau arbatos ir į vieną įdėjau migdomąją tabletę. Nunešiau vieną puodelį Kupui, o kitą pasiėmiau sau. Tėtis atnešė arbatą sau ir Martai. Visi sėdėjome prie stalo ir toliau kalbėdami, gurkšnojome arbatą.

Vis stebėjau Kupą ir laukiau, kol pasirodys bent menkiausias ženklas, jog jį traukia prie miego. Jau buvo apie dešimta valanda vakaro, todėl puiki proga pasiūlyti eiti ilsėtis. Ir štai Kupas atsižiovauja, tą patį suvaidinu ir aš.
-Eikim miegoti. Šiandien labai pavargau. - tariu.
Kupas sutinka. Tėtis mus nuveda į savo miegamąjį ir ten palieka.

Kupas miegojo ant žemės, o man atiteko visa tėčio miegamojo lova. Vyras vis muistėsi, o aš gulėjau lovoje ir žiūrėjau pro langą. Kupas ilgai neužmigo ar bent bandė neužmigti, bet praėjus ne pilnai valandai jis tyliai ėmė knarkti. Jau buvau pradėjusi bijoti, kad mano planas neišdegs, tačiau sugalvojau surizikuoti ir tyliai pakilusi iš lovos rengiausi. Per visą tą laiką vis sustodavau pasiklausyti ar Kupas tikrai miega ir ar ne prabudo.

Pakilau iš lovos ir ant pirštų galiukų bandžiau pasiekti kambario išėjimą, tačiau grindys sutraškėjo ir Kupas ėmė muistytis. Nieko nelaukiau ir staigiai išsmukau iš kambario. Tik išėjus po dešine ant sofos gulėjo Marta ir tėtis. Jie žiūrėjo televizorių. Mane pamatę, jie abu įsmeigė akis ir kiek susiraukė.
-Kur eini? - pašnibždomis paklausė tėtis.
-Taip reikia. - bandžiau nieko neaiškinusi išeiti iš namo, tačiau tėtis pakilo iš lovos ir atsekė mane prie lauko durų.
-Juk žinai, kad viską gali man sakyti, visos tavo paslaptys užrakintos po devyniais užraktas. - pirštų perbraukė per lūpas ir už nugaros numetė nematomą raktą.
Šyptelėjau.
-Turiu pasikalbėti su Ostenu.-tyliai tariau ir įsmeigusi akis žiūrėjau į jį.
Tėčio veidas ištįso ir tapo liūdnas, pasimetęs ar kažko bijantis. Jis nuleido galvą žemyn ir paėmė man už rankų.
-Aš nežinau, kas vyksta, kodėl grįžai su nepažįstamu vyru, kodėl nori kalbėti su Ostenu ir kas nutiko Ročelei... Aš net nepažįstu Marko, tavo vaikino? Aš nežinau ar tu saugi? Ar tau gręsia pavojus? Pasakyk man ko aš nežinau? - kalbėjo su jauduliu ir uždavinėjo daugybę klausimų.
-O, kad aš pati žinočiau atsakymus į šiuos klausimus...-prisiglaudžiau prie jo. - Aš turiu eiti.. Privalau, manau tik Ostenas man gali padėti surasti Ročelę.
-O gal be jo apsieisi? - tėtis vis bandė mane perkalbėti.
-Kuo daugiau atkalbi mane, tuo labiau noriu sužinoti, kas atsitiko Ostenui. - kalbėjau maudamasi batus ir striukę.
-O gal nereikia?
-Reikia. Tėti... Viskas bus gerai.-tariau jam paliesdama lauko durų rankeną.
-Duok Dieve. - išgirdus jo paskutinius žodžius, atsidūriau lauke.

Lauke mane pasitiko vėsus oras, girdėjosi lapų šnarėjimas, atrodo net oda šiurpo iš baimęs, lauke buvo nejauku, naktis tamsi ir bauginanti. Negalėjau laukti, turėjau paskubėti. Pasukau reikiama kryptimi ir sparčiu žingsniu bandžiau pasiekti Osteno namus. Keletą mašinų pravažiuodavo, kai kurios keistai stabtelėdavo už manęs, bet nuvažiuodavo toliau. Nejauku ir labai baisu, bet jau visai čia pat, ne daug liko.

Po akimirkos jau stovėjau prie Osteno namų. Aplink tvyrojo mirtina tyla ir gaubė nejauki tamsa. Stebėjau namą ir mačiau jame degančią vienintelę šviesą svetainėje. Žinojau, jog turiu ten nueiti ir pasikalbėti su Ostenu.. Gal būt jis kalbės su manimi ir netyčia prasitars kur galiu rasti Ročelę?

Mąsčiau, kai panorus žengti žingsnį, iš šono išgirdau kažkieno žingsnius. Net nepažvelgiau į tą pusę ir staigiai spėjau pasislėpti už šalia esančio tankaus krūmo. Žingsniai nustojo girdėjęsi. Mano širdis taip garsiai plakė, kad atrodė girdėjo visi aplink.