Atskiri pasauliai TAISOMA

50 Skyrius

-Lora...-ausyse vis girdėjau savo balsą. - Lora...
Staigiai pramerkiau akis ir prieš save išvydau Marką. Jis žvelgė į mane iš viršaus. Apsižvalgiau ir supratau, kad esu ant žemės, Areto kambaryje.
-Tau kažkas vis skambina. Jau apie pusvalandį nenutyla tavo mobilusis. Einam į lovą. - tai pasakęs Markas ištiesė man ranką.

Jis pakėlė mane nuo žemės ir kartu su manimi nuėjo į mano kambarį. Ant lovos gulėjo mano rankinė, kuriame buvo mobilusis.
-Aš tokia pavargusi. - tariau pasirąžydama.
-Viskas gerai,  paliksiu tave vieną, pailsėk.
Markas daf tikėjosi, kad jį sustabdysiu, bet nusisukau taip duodama suprasti, jog noriu pabūti viena. Išsitraukiau telefoną ir jame radau 28 praleistus skambučius nuo Ročelės.

Nieko nelaukusi įsitaisiau lovoje ir paspaudžiau mygtuką skambinti .

-Klausau?
-Kaip tu? - išgirdusi jos balsą, tuoj pat paklausiau.
-Pasiilgau tavęs. - tai pasakiusi nutilo.
-Aš taip pat tavęs pasiilgau.. Kažkas nutiko? - nusigandusi klausiau, nes jos balsas pasirodė labai keistas.
-Susiradau vaikiną. - be emocijų tarė.
-Argi tai nesmagu? - atrodė turėjo džiaugtis.
-Iš pradžių ir aš taip galvojau, bet prieš  kelias dienas jis bandė mane... - sukukčiojo.
-Ročele... Sakyk, gi žinai, kad gali man sakyti viską. - ėmė spausti širdį, kad nesu šalia.
-Jis bandė mane išprievartauti... - ėmė verkti.
-Apsigynei?
-Pabėgau iš jo namų... Kodėl man taip nesiseka su vaikinais? Aš kartais jaučiuosi tokia kvaila, tokia šlykšti, lyg būčiau kekšė jiems ... Kodėl man pasitaiko visi tokie nenormalūs ir norintys tik vieno. - skundėsi ji.
-Na kaip žinai mano santykiai su Ostenu nebuvo patys geriausi. Iš viso jie buvo tragiški, todėl nesisekė ir man...
-Mes tokios nenusisekusios. - išspaudė šypseną.
-Turi būti stipri ir kovoti už save. Su laiku ateis tas, kuriam rūpėsi. Rūpės tavo norai ir tu pati.
-Taip, tu teisi. Nėra ko skubėti.  Jaučiau kaip ji šypsosi.
-O kaip visą kitą?
-Labai trūksta tavęs. Kiekvieną dieną tokia kančia... Taip nuobodu. Viską padaryčiau, jog galėčiau bent kelias dienas pabūti su tavimi... Bet man dabar įdomu visai kas kitą, kas pas tave naujo? Papasakok... Mes taip retai kalbam, kai anksčiau kas dien net po darbo kalbėdavom valandų valandas. - skundėsi.
- Pas mane... Na net nežinau nuo ko pradėti.
-Nuo pradžių. - nutraukusi mane, nusijuokė.
-Iš ties viskas puiku. Viskas taip nauja ir atrodo net pati viduje darausi kitokia. Ėmiau mylėti save labiau nei bet kada anksčiau ... - kalbėjau.
-Įsijunk vaizdą, aš noriu pamatyti tave. - netrukus leptelėjo.
Negalvojau ir tuoj pat įjungiau jį. Pamačiau ir ją. Ročelė buvo kitokia. Paakiai pajuodę, plaukai suvelti. Ji buvo begalo pavargusi ir nusilpusi.
-Tu tokia graži...-netrukus pasakė. Mačiau, kaip ji nuliūdo.
-Tik gausiu algą, nupirksiu tau bilietą ir atskrisi pas mane. Man pačiai viskas čia taip nauja.
-Bet dabar aš matau kaip tai padėjo tau. Tu tokia išgražėjusi, buvai tokia nelaiminga, lyg skeletas... - susiraukė. - Dabar ir odos spalva įgavo kažkokį atspalvį.
-Taip manai?
-Aišku! Tu dabar atrodai daug kartų  laimingesnė, pažiūrėk kaip žiba tavo akys.
-Nori parodysiu suknelę, kokia gavau šiandien? - nudžiugau.
Ročelei buvo viskas įdomu ką rodžiau. Parodžiau kambarį ir kitus rūbus kuriuos įsigijau. Kambaryje buvo pilna pirkinių maišų, todėl kalbėdama su ja beveik visą naktį, susikroviau pirkinius į spintą.
-Eisiu numigti. Po kelių valandų, reiks keltis į darbą. - nusiminusi tarė ji. - Buvau pasiilgusi tavęs tokios. Tavo gyvenimas dabar toks... Tobulas... Visada tokio norėjau, bet džiaugiuosi, jog jį gavo bent vieną iš mūsų. - girdėjau nuoširdų jos balsą.
-Žinau, jog kažkada visą tai turėsi ir tu. 
-Svajone lik sveika! - nusijuokė Ročelė.
-Pamatysi. Atvažiuosi čia ir viskas bus kitaip.
Žinojau, kad Ročelė nepavydėjo man ir viską kalbėjo nuoširdžiai.
-Myliu tave.. - tyliai tarė ji. Mačiau jos akyse besikaupiančias ašaras.
-Aš tave myliu dar labiau.. Ir nors nepaskambnu pirma, žinok tu visada  mano galvoje...-susigraudinau ir aš.
-Pakalbėsim kitą dieną. - tik ištarus ji, nusiuntė bučinį ir atsisveikinusi, padėjo ragelį.

Buvo begalo gaila, jog Ročelė turėjo likti Šarlotėje, bet šiuo metu  negaliu jai suteikti nieko. Kai padirbsiu kelis mėnesius, pasikviesiu ją čia ir padėsiu pamatyti kitokį gyvenimą. Iš ties po apsipirkimo ir visų jausmų Markui pasidariau kitokia. Pagriebiau keletą rūbų ir nusinešusi į vonią ėmiau matuotis. Žavėjausi savimi. Atsinešiau kosmetiką ir išsideliojusi ją vonioje, sugalvojau pasidažyti. Pasidariau paprastą, gaivų, bet labai gražų makiažą ir pagriebusi plaukų garbanojimo žnyples, pasibangavau plaukus. Iš spintos išsirinkau ir apsivilkau kreminės spalvos kostiumines kelnes, juodus aukštakulnius ir stipriai prie krūtinės priglundančią palaidinę, kurios rankovės buvo išsipūtusios, o pečiai apnuoginti . Pažvelgiau į save veidrodyje ir nepažinau savęs.

Įsimylėjau save tokią. Su bateliais jaučiausi nestabiliai, bet man patiko vaikščioti su jais. Norėjau išmokti vaikščioti taip be jokių kliūčių, todėl nusprendžiau juos vilkėti visą dieną. Beja jie buvo vieni patogiausių, todėl manau įveiksiu visą dieną su jais. Laikrodis mušė 7.30 ryto, todėl netrukus išėjau link Areto kambario. Pažadinau jį.
-Tu šiandien kitokia. - tik pramerkęs akis tarė jis.
-Žinau, nusprendžiau būti kitokia. Šiek tiek pasipuošti. Kažkas blogai?
-Nee.-šyptelėjo paliesdamas mano plaukus. - Man graži tu visada.
-Ačiū mažas riestainiuk. - šyptelėjau. - O dabar kelkis.
-Jei aš riestainiukas, tu vafliukas. - išlipęs iš lovos tarė ir plačiai nusišypsodamas nuėjo į vonią
-O kodėl aš jau antrą naktį sapnuoju drugelius? - staiga iš už durų pasigirdo jo klausimas.
-Nes saugau tavo sapnus! - atsakiau jam pirma mintimi, kuri šovė į galvą.

Aretas dagiau nieko neatsakė. Iš jo spintos ištraukiau rūbų komplektą ir padėjusi ant lovos laukiau jo išeinant iš vonios. Berniukas ilgai netruko, kai kartu su manimi netrukus jau buvo  pakeliui į apačią.
-Užuodžiu tuos pačius skanius Mo pusryčius. Ji visada padaro skaniausiai! - džiūgavo Aretas.
-Mo? - pasidomėjau.
-Taip. Ji man Mo, kai buvau mažas nemokėjau ištarti daug žodžių, todėl Mo jai patiko ir ji tokia vienintelė, mano Mo. - papasakojęs greitai nubėgo į virtuvę.
Keista buvo klausyti jo, kai jis dar mažas, bet save laiko dideliu, suaugusiu žmogumi, nes kalba apie savo gyvenimą praeities laiku.

Netrukus sau už nugaros pajaučiau šalti, kažkas sekė mane laiptais į apačią. Lipau su bateliais, todėl stengdamasi nenukristi, nenorėjau žiūrėti už savęs ir prarasti pusiausvyrą.
-Labas rytas.-staiga pasigirdo užkimęs Marko balsas. - Kas ši dama?
Tik nulipus laiptais, staigiai atsisukau į Marką.
Jis vilkėjo tik treningines kelnes. Kitos jo kūno dalys buvo nuogos. Jo plaukai buvo suvelti ir netvarkingai krito ant akių. Jis įdėmiai stebėjo mane ir skanavo nuo galvos iki kojų. Bandžiau valdytis ir žiūrėjau tiesiai jam į akis. Buvo iš ties sunku susilaikyti neklaidžiojant po likusį jo kūną, bet iš ties labai stengiausi ir manau man puikiai pavyko.

-Kas? - neiškentusi jo įdėmaus apžiūrinėjimo, klausiau.
-Man patinka kaip atrodai. Sakiau, kad esi ypatinga, o trūko tik apsipirkimo su manimi.- jo veidą nušvietė plati jo šypsena.
Jis buvo aukštas. Labai aukštas, kad net su bateliais vos vos siekiau jo smakrą, bet man patiko jo kūnas. Vos susilaikiau ir vis dar  stengiausi žiūrėti jam į akis.
Markas staiga paėmė mano ranką ir uždėjo sau ant krūtinės, kai kita ranka pagriebęs mano smakrą pakštelejo man į lūpas.
-Markai... Noriu pasikalbėti.
-Ša... - uždėjo pirštą man ant lūpų taip nutraukdamas mane.
-Bet aš nesuprantu?
-Ko?
-Kodėl su manimi taip elgiesi?
-O tu nesupranti? - pakėlė antakį, ranką sukišdamas į plaukus.
-Norėčiau paaiškinimo.