Atskiri pasauliai TAISOMA

15* Skyrius

Jaučiau, kaip bateliai nestabiliai mane laiko ant lakinio grindinio, kai net nespėjus pagalvoti, kad kažkas gali nutikti, staiga pajutau stiprų stumtelėjimą iš šono. Mažas berniukas, bėgdamas per minią, netyčia trenkėsi į mane. Šalia stovėjusio vyro rankose laikyta raudono vyno taurė išsiliejo ant mano šviesios suknelės per visą jos ilgį. Vos per kelias akimirkas šviesi medžiaga prisigėrė tamsiai raudono vyno, tarsi kraujo dėmė ant sniego. Kūnas dar jautėsi nestabilus, atrodė tuoj nugriūsiu, bet tvirtos rankos greit mane sučiupo ir tvirtai pakėlė atgal ant kojų, neleisdamos nukristi. Šis netikėtas vaizdas sukelė visų aplinkinių dėmesį.

-Atsiprašau... – kažkur iš šono suskambo vaiko drebantis balsas. Tai buvo tas pats berniukas, jis puolė trinti mano suknelę, desperatiškai bandydamas ją išvalyti balta nosine. Jo rankos drebėjo, o akys buvo kupinos panikos, bet dėmė atrodė tik dar labiau didėjo.

-Labai atsiprašau.- vyro balsas skambėjo mano ausyse.- Nebelakstyk!- mane laikęs vyras tuoj ėmė barti vaiką.- Sakiau būti su manim! Matai, ką pridirbai?! – stiprus, giliai žemas balsas suskambo dar garsiau, ir tą akimirką berniukas buvo atitrauktas nuo manęs. Pakėliau akis ir per minią pamačiau tolstančius siluetus – plačių pečių vyras griežtai vedė berniuką šalin. Nors širdyje norėjau vytis, raminti, sakyti, kad viskas gerai, mano kūnas liko sustingęs vietoje. Tačiau šalia stovėjęs kitas vaikinas, padėjo išvengti šios nejaukios, dėmesį traukiančios situacijos. 

-Tau viskas gerai? Neužsigavai? – jo švelnus, rūpestingas balsas pasiekė mano ausis.  Pakėliau akis ir priešais mane stovėjo aukštas, stulbinančiai patrauklus vyras. Jo tamsiai mėlynos akys spindėjo gilumu, primenančią ramų, bet paslaptingą vandenyną. Šviesiai rudi, netvarkingai pakelti plaukai suteikė jam lengvumo, o tvarkingai prižiūrėta nuskusta barzda subtiliai išryškino išraiškingus veido bruožus. Jo lūpose žaidė šilta šypsena, kuri spinduliavo pasitikėjimu savimi, o iškilus adomo obuolys, kurį akimirkai pastebėjau, pridėjo jam vyriškumo. Atrodė, kad jis ramiai suvokia visą situaciją, bet niekur neskubėjo, leisdamas man sugrįžti į realybę.

-Viskas gerai? – paklausė dar kartą, o jo balsas atrodė kaip šiltas apkabinimas.

-Taip... – išspaudžiau. – Tiesiog noriu nueiti į tualetą. – mano balsas buvo tylesnis nei norėjau, o žvilgsnis vis dar nukreiptas į permirkusią suknelę.

-Eime, palydėsiu. – jis švelniai paėmė mane už rankos, ir jaučiau, kaip jo šiluma skverbiasi per mano sustingusius pirštus. Kūnas pagaliau pajudėjo, lyg nušalęs atsileidęs ledas.

Tualete jaučiausi keistai – ne tiek dėl permirkusios suknelės, bet dėl to, kad jis įžengė kartu su manimi į moterų tualetą, neparodydamas nė menkiausio nerimo. Aš buvau ta, kuri jautėsi kiek nepatogiai, bet jis, lyg niekur nieko, stovėjo šalia.

-Nepyk ant berniuko. Vaikai taip daro. Viskas ne iš piktos valios. – jo balse skambėjo rūpestis, ir net šypsena buvo šilta bei užjaučianti.

-Nieko tokio, viskas gerai, – stengiausi išspausti šypseną, nors viduje vis dar maišėsi sumišimas ir pyktis. – Tu jį pažįsti?

-Aha... – jis trumpai tarstelėjo.

-Nuostabus berniukas.– sugrįžau prie šypsenos, tikėdamasi, kad tai sušvelnins atmosferą.

-Beje, aš Henkas. – pasakė, ištiesdamas ranką, o šypsena nušvietė jo veidą kaip saulės spindulys po lietaus.

-Lora. Malonu susipažinti. – atsakiau, nors viduje kažkas šnabždėjo, kad visa ši situacija buvo tokia keista.

Staiga į tualetą įsiveržė mano sesuo.

-Lora... Tu čia? – sesers balsas skambėjo susijaudinęs, nors ir matydama mane, puolė klausinėti. – Kas nutiko tavo suknelei?!