Atskiri pasauliai TAISOMA

47 Skyrius

Markas staigiai atsisuko į mane.
-Negali užmigti? - tyliai paklausė jis.
-Kaip matai...
-Ateik. - ramiai tarė jis, atidengdamas laisvą lovos pusę.
Priejau prie jo ir palindau po patalais. Kambaryje buvo vėsu, bet atsigulus šalia Marko pajutau šilumą, netrukus jo rankos apglėbė mano gležną liemenį ir prisitraukė mane arčiau.
-Žinau, kad neturėčiau to daryti, bet...
-Šaa... - sušnypštė. - Mes abu norim to paties.
-Apie ką tu? - staigiai atsiplešiau nuo jo. Sutrikusi ėmiau gailėtis, jog atėjau čia.
-Kodėl tu iš karto apie tai... - garsiai atsiduso Markas.
Puikiai žinojome, jog pagalvojau apie seksą.
-Ką daugiau man galvoti?
-Tik norėjau pasakyti, jog abu norim šilumos. Norim būti suprasti ir mylimi. Argi ne taip?
Marko žodžiai mane nustebino gerąją prasme. Atsipalaidavau ir sugrįžau prie jo, tik šį kartą ant pagalvės, nes jo rankos buvo virš jo galvos ir jis gulėjo nebe ant šono, o ant nugaros.

-Visada norėjau, jog manęs kažkas klausytusi. Norėjau būti suprasta ir gerbiama. - ėmiau kalbėti.
Markas tylėjo. Žinojau, kad jis klausosi ir girdi mane. - Ko norėjai tu?
Markas nustojo kvėpuoti. Mano klausimas jį sutrikdė.

-Norėjau, kad kažkas paklaustų to ko paklausei tu.
-Markai... Aš rimtai.
-Aš irgi rimtai. Tau panašu, jog juokaučiau? - taręs, atsisuko į mano pusę ir rimtai žvelgė į mane
Buvo tamsu, bet jaučiau jo žvilgsnį į mane.
-Aš irgi turiu jausmus, kaip ir visi. Turiu norus ir svajones, tik gaila niekam jie nerūpi.
-Rūpi.
-Kam jie gali rūpėti? - suprunkštė.
-Man.
Markas užsimerkė. Jis vėl atsiduso ir pagriebė mano ranką.

-Visada norėjau kažkam rūpėti, norėjau kažkam atsiverti, tačiau niekada nenorėjau, kad kažkas paklaustų kokia buvo mano praeitis, o mano praeitis yra suknistos grandinės kurios slegia. -ėmiau jausti kaip Markas mano rankas deda sau ant nugaros.
Pirštais liečiu jo odą ir tyrinėju kiekvieną milimetrą, kaip man neregėtą ir nematytą žemėlapį. Imu jausti iškilimus ir duobes.
-Kas tai?
-Eidami per gyvenimą mes kylam ir krintam. Kai krintam niekam esam reikalingi, esam palikti ir išduoti. Tai randai. - sustoja kalbėti jis.

Bandau susigaudyti. Suprasti ką jis turi omenyje ir pajusti tai, kas jo viduje. Noriu žinoti, nes man rūpi. Man tikrai rūpi.

-Kai buvau mažas, mane mušė tėtis. Sakė, jog nieko nepasieksiu, nieko neturėsiu, būsiu niekas.
-Markai... Baik..
-Aretas yra vienintelis tikslas gyventi. Todėl turiu būti stiprus ir kovoti už savo deimantą, kurį suteikė gyvenimas. -nekreipdamas dėmesio į mane tęsė.
-Bet tu pasiekei daug, tu nesi niekas ir turi labai daug. Turi Aretą, turi daug galimybių, kurios atsiveria turint pinigų.
-Pinigai yra popierius, kurį gali turėti visi.
-Tu nevertini jų, kai turi jų daug. - susitraukiau.
-Tai yra taip paprasta.

-Markai nustok. Tai nėra paprasta, tai vargina, tai sugadina tave kaip žmogų, pinigai pakeičia ir sugadina... - snabždėjau.- Bet man pinigai buvo reikalingi, kad išgyvenčiau, neturėjau jų visai. Neturėjau nieko sau, nežinojau ką reiškia savaitgaliai ir skanus maistas ar kokybiškas miegas šiltas vanduo... Pastovus nerimas ir stresas buvo mano kasdienybė. Kai sunkiai dirbi, gauni keletą šimtų dolerių už visą mėnesį ir juos visus išleidi sumokant už skolas.. Tai paliečia tave kaip žmogų. Pakeičia suvokimą.
-Tu teisi. Bet patikek... Aš žinau ką reiškia neturėti pinigų ir žinau ką reiškia būti vienas. Žinau, ką reiškia būti niekam nereikšmingas.
-Jei ne sesuo nebūčiau čia...
-Padėkosiu jai.
-Už ką? - sutrikau.
-Kad turiu tave. Kad atėjai į mano gyvenimą, kad atsiradai jame.

Klausiau jo ir norėjau užstrigti sioje akimirkoje. Norėjau pasilikti čia ir atsiminti šiuos žodžius dar ilgai, norėjau atsiminti tai visam. Norėjau, kad Markas toks liktų visada, atviras ir nuoširdus.

-Taip Aretas man viskas ir visada bus, tačiau jis kažkada užaugs ir išeis į savo gyvenimą, todėl...
-Šaa... Šiam vakarui užteks. - pridėjusi pirštą jam ant lūpų nutraukiau. - Užteks... - tyliai tariau.

Marko kūnas atsipalaidavo. Jis atsisuko į  mane ir stipriai apkabino pabučiuodamas į kaktą. Jis priglaudė savo delną man prie skruosto ir ėmė jį glostyti. Jis buvo ramus. Jaučiau jo ramų širdies plakimą ir alsavimą, kai jo kūnas nežymiai  vis artėjo prie manęs, o  mūsų lūpas skyrė vos keli milimetrai.

-Dažnai širdis padaro tai, ko galva nesupranta, todėl... - sustingo žvelgdamas į mane. - Oh.. Velniop tuos formalumus! - jam tarus jaučiau, kaip mūsų lūpos susitinka viena su kita.