Atskiri pasauliai TAISOMA

5* Skyrius

Darbas tęsėsi iki septintos vakaro, o jau vilkdamasi švarkelį, pajutau keistą sunkumo jausmą, tarsi ruoščiausi atsisveikinti su dalimi savo gyvenimo. Staiga pamačiau Mykolą – jo ramus veidas, nuolatinė atrama per visą šį laiką, dabar atrodė kitoks. Lyg viduje kažką jautė. Staigiai priėjau prie jo ir puoliau diktuoti:
-Išeinu iš darbo.- pasakiau greitai, kad nesuspėčiau persigalvoti.
Mykolas trumpam suraukė nosį, lyg bandydamas suvokti, kas dedasi. Netrukus supratau, kad jis laukia daugiau paaiškinimų, tad skubiai pratęsiau, kad nepradėtų manęs klausinėti:
– Rytoj atvažiuos Viktorijos vaikinas, o aš kartu su juo ir užsakymu važiuosiu į Niujorką. Turbūt pasiliksiu ten ilgam... – giliai įkvėpiau, nuleidusi akis, nes jau mačiau, kaip Mykolo veidas pamažu nusidažo liūdesiu. Tai nebuvo tik paprasta naujiena – jis suprato, kad atsisveikinu.
– Geras sprendimas. – sausai leptelėjo jis, lyg atsitolinęs nuo savo jausmų. – Visada galėsi čia sugrįžti. O dabar eikime į mano kabinetą, reikės užpildyti keletą dokumentų. – jo balsas staiga tapo labai šaltas, lyg jis norėtų apsaugoti save nuo emocijų.

Nusekiau iš paskos, netrukus sėdėjau prie stalo, ant minkšto foteliuko, apžiūrinėdama jo jaukų, bet senamadišką kabinetą. Viskas čia atrodė taip pažįstama ir sava – subraižytas medinis stalas, išklerusi lentyna su senomis knygomis, pageltusios užuolaidos, o kilimas per visą ilgį buvo nusidėvėjęs nuo daugybės žingsnių. Diplominiai pažymėjimai ir maži paveikslai ant sienų pasakojo apie ilgą Mykolo gyvenimą ir jo pasiekimus. Viskas kvepėjo Mykolo stiliumi – senomis skulptūrėlėmis ir nereikalingais daiktais, kurie čia lyg ir neturėjo vietos, bet kartu buvo jo dalis.

Kol Mykolas kažką ieškojo stalčiuose, tyliai stebėjau jį, jausdama besisukantį vidinį nerimą. Staiga jis padėjo dokumentus ant stalo, o šalia jų ir keturis šimtus dolerių. Mano akys išsiplėtė iš nuostabos.
– Už ką man tiek daug? Juk nedirbau pilno mėnesio, nesu verta tokių pinigų.– suglumusi atstūmiau du šimtus atgal, bet jis tik toliau spaudė pinigus prie manęs.
-Tu verta daugiau, čia tik...-bandė aiškinti.
-Čia tikrai daug, kaip už pusę mėnesio!- pertraukusi jį, pažvelgiau didelėmis, nuostabos kupinomis akimis. Jo veidas liko ramus, bet akyse buvo matyti užsispyrimas.
– Paimk ir nieko daugiau nebesakyk. – jis spaudė pinigus atgal link manęs, o kai aš vėl bandžiau protestuoti, jis, sukryžiavęs rankas ties krūtine, ramiai, bet griežtai pažvelgė į mane.
-Bet...
– Aš labai nuliūsiu, jei nepriimsi jų. – jo balsas tapo rimtas ir nuoširdus, o man suspaudė širdį.
-Ačiū... - atsidususi ir suvokusi, kad jokios kalbos čia nepadės, priėjau prie Mykolo ir apkabinau jį. Jis buvo žemesnis už mane, jau gerokai pasiekęs septintą dešimtmetį, bet apkabinime jutau ne senatvę, o kažkokią vidinę stiprybę. Ši akimirka buvo kupina ramybės – tokios, kokios man labai reikėjo.
– Jeigu ištiks bėda, turi mano numerį. Visada skambink, nesvarbu kada – naktį, rytą ar vėlų vakarą. Aš padėsiu, kuo galėsiu. Niekada nesijausk viena. – griežtai, bet nuoširdžiai tarė jis, ir aš jaučiau, kad šie žodžiai atėjo iš pačios širdies gilumos. Kai atsisveikino su manimi, jo šypsena buvo šilta, tačiau akyse buvo sunkus liūdesys.

Baigiau pasirašyti dokumentus ir išeidama jaučiausi nepaprastai dėkinga, kad gyvenime teko sutikti žmogų, kaip Mykolas. Jo nuoširdumas ir rūpestis palietė pačią mano širdį, sukeldamas neapsakomą jautrumo bangą. Tai buvo žmogus, kuris tikrai rūpinosi, ir tai darė besąlygiškai.

Atidariau girgždančias kabineto duris ir išėjau į koridorių, kur netrukus pamačiau Ročelę. Jos susiraukusi kakta ir sukryžiuotos rankos išdavė nuoskaudą.

-Kas yra? - vos išlemenau, jau jausdama, kad tai nebus paprastas pokalbis.
- Kodėl nesakei, kad išvyksti jau ryt?! - paklausė ji piktai, bet jos balse skambėjo ne tik pyktis - buvo jaučiama neviltis ir giliai paslėptas liūdesys.
-Žadėjau tau pasakyti, bet bijojau...- bandžiau teisintis, jausdama, kaip žodžiai stringa gerklėje.
-Bijojai? - pakėlė balsą.-Ko?-skausmas aiškiai girdėjosi jos žodžiuose.
Aš tylėjau, stovėjau prieš ją visiškai sutrikusi. Ročelė, matyt, norėjo nueiti, tačiau kažkas mano viduje ją sustabdė. Kai bandžiau prasižioti, jaudulys plėtėsi mano viduje. Giliai atsidususi, pagaliau pasakiau: