Atskiri pasauliai TAISOMA

80 Skyrius

Marko POV

Jau tariausi su tam tikrais žmonėmis dėl tos vietos uždarymo, sužlugdysiu jų verslą ir išlaisvinsiu nekaltus žmones. Ko kažkada nepadariau anksčiau su tėčio verslu, padarysiu tai dabar. Nėra aišku kiek žmonių jau buvo pakenkta, bet padėsiu čia tašką jų istorijoje. Jie išnyks iš šio miesto ir duos ramybę jų žmonėms.

Kartu su Kupu derinome reikalus, Kupas skambino atitinkamiems žmonėms ir rinko komandą, viskas turėjo vykti labai greitai, mano patikėtas asmuo buvo paskirtas pranešti viską vietinei policijai, jog patys apsiimtų jų uždarymu ir gautų kratos orderį .

-Čia Ročelės nuotrauka. - prie stalo priėjusi Lora, padavė telefoną su merginos nuotrauka. Ji buvo išvaizdi, raudonplaukė garbanė, rūdų akių, panašaus ūgio kaip ir Lora.
-Atsiųsk man tą nuotrauką, atsispausdinsiu. Ačiū meile. - tariau jai pabučiuodamas į ranką.

Laikas skriejo labai greitai, o aštunta valanda vis labiau ir labiau artėjo.
-Išvažiuojame į viešbutį kur laukia komanda. - atėjęs į svetainę prie Loros tėčio ir jos, tariau.
Mergina buvo pasimetusi ir labai pavargusi.
-Tau reikia pailsėti. - jai priėjus, pabučiavau į kaktą ir bandžiau įtikinti, jog nueitų bent pagulėti.
-Aš lauksiu jūsų. - tvirtai tarė ji.
-Aš pabusiu su ja. - įsiterpė ir jos tėtis.
Linktelėjau jam ir suglaudęs mūsų lūpas išėjau iš namo.

Negalėjau pakelti tokios Loros būsenos, todėl kuo greičiau turėjau viską užbaigti.

Trečią valandą kartu su Kupu vykome į viešbutį ir ten apsitarę su komanda, po keturių valandų pajudėjome pas Osteną. Gavome bloką miltų maišytu su šiek tiek kokaino ir susitikę su Ostenu dar kartą paklausėme ar jis viską tiksliai suplanavo. Jo atsakymas buvo aiškus ir tikslus, kad viskas padaryta pagal planą ir Ročelė bus ten. Važiavome apie 45 minutes miškais link reikiamos vietos, kai nusukę nuo asfaltuoto kelio, atsidūrėme miško viduje. Lauke jau buvo gerokai sutemę, o mane krėtė bloga nuojauta. Privažiavome namą viduryje miško, jį gaubė rūkas, aplink stovėjo aukšta, spygliuota tvora, o prie vartų stovėjo vienas vyras.

-Dabar sustok prie vartų ir leisk man kalbėti. - greitai leptelėjo Ostenas ir atsidaręs langą lauke prieinančio vyro.
Vartų prižiūrėtojas įsijungė šviestuvą ir lėtai eidamas aplink automobilį, švietė į kiekvieną iš mūsų, kai sustojęs prie keleivio pusėje sėdinčio Osteno lango, jį atpažino.
-Buvau susitaręs. - Ostenas tarė, o vaikinas jam linktelėjęs, įleido mus į teritoriją.

Namas buvo gan didelis, bet labai senas, sienos kiek pagriuvusios, medinės, apaugęs samanomis, keletą langų apkalti lentomis. Kieme daug šiukšlių, sudžiūvusių augalų, kampuose stovį sukrautos malkos ir kitos medinės nuolaužos, bačkos, daugybę padangų ir kitokio šlamšto. Išsirikiavusios po teritoriją stovi ir keletą mašinų.

Sustoju namo gale. Išlipame iš mašinos ir patraukiame link namo, apeiname namą ir pro pagrindines duris patenkame į vidų. Ten stovi du aukštį, tvirtai sudėti vyrai, didesni net už Kupą. Jie mus apžiūri, čiupinėja, kai vienas vyriškių apčiuopia mano ginklą.

Jis pakelia akis į mane ir jau nori kažką sakyti, bet tuoj prieš jo akis atkišu nemažą krūvelę šlamančių ir įkišu į kišenę. Siaubingai rizikuoju, bet pistoletas tik tardymo priemonė.
Vyras susitraukia, bet nieko nebesako, neišduoda manęs.
-Praeikit. - žemu tonu taria ir mosteli ranka į priekį.
Namas atsiduoda seniena, viduje ne ką geriau nei iš lauko pusės. Einame tiesiai, koridoriumi iki galo, grindys traška, iš abiejų šonų laiptai vedantys į antrą aukštą. Stengiuosi pastebėti bent menką detalę ar užuominą, ar antrame aukšte gali būti merginų, bet kol kas nieko nepastebiu.

Ostenas atsikvepia ir sustodamas prie vienų iš durų pabeldžia. Kitas asmuo jam atidaro duris ir nužvelgęs mus įleidžia į vidų. Patenkame į kiek labiau sutvarkytą patalpą. Prieš mus ant sofos sėdi vienas vyras, už jo stovi dar du žmonės. Šonuose po vieną fotelį, ant sienos kaba paveikslai, knygų lentynos, vyras skaičiuoja pinigus išdėliotus prieš save ant stalo. Burnoje jis laiko pypkę, jis kiek pražilęs, nedidelio ūgio, pasportavęs, ant kūno turi daug tatuiruočių, kas puikiai matosi, nes dėvi trumpų rankovių marškinius, krūtinė prasegta.

Vyras pakelia akis į mane ir nužvelgęs mus vėl nusisuka lyg čia nebūtų nieko.
-

Tai kur mano prekė?-rimtai klausiu.
-Kokia? - vyras su pypke burnoje sutraukė kaktą.
Mačiau kaip vyro akys krypsta į rankoje laikomą bloką "miltų".
-Mergina, noriu ją pirkti.- patikslinau jam.
-Apie ką tu? - ėmė juoktis vyras.
Supratau, jog jis nieko nežino apie ką aš. Atsisukau į Osteną, šis stovėjo šalia manęs lyg mažas šunytis bijantis pajudėti. Supratau ir tai, jog Ostenas apie Ročelę jiems nieko nesakė.
-Duokš "miltus" .-piktai leptelėjo vyras.

Neketinau jam jų duoti, kol nepamatysiu Ročelės. Pažvelgiau jam į akis ir prisėdau į šalia jo esantį krėslą. Vyrai šalia jo įsitempė ir priartėjo arčiau manęs .
-Man reikia šios merginos. - mestelėjau Ročelės nuotrauką ant stalo esančio prieš jį.
Vyras staigiai pažvelgė į nuotrauką ir įdavė ją vienam iš vyrų.
-Jos čia nėra. - patvirtino vyras laikęs nuotrauką.
-Sakiau, aš jos nepažįstu. - patraukė pečiais jų bosas ir toliau traukė pypkę lyg niekur nieko.
-Gerai, tuomet mums reikia pasikalbėti dviese.
-Apie ką?
-Jų turiu ir daugiau. - parodžiau rankoje laikomą bloką.
Vyras ilgai žiūrėjo į mane nepasitikėdamas, kai netrukus įsakė savo vyrams išeiti iš kambario ir palikti mus dviese. Kupui linktelėjau taip pat, kad paliktų patalpą, kartu jis išsivedė ir Osteną.

-Kam tau reikia tos merginos? - neištvėręs kol imsiu kalbėti pats paklausė.
-Girdėjau ji graži. - bandžiau sugalvoti paprastą priežastį.
-Argi?
-O nematei?

-Mačiau, bet ji tokia pati kaip dauguma, išsigandusi ir neįdomi. Kur dingo tikros kekšės su aistra, gražiu kūnu, meile sau?
-Tai kokia ji?
-Ji labai naivi. Užteko pagąsdinti, jog nužudysiu visą jos šeimą jei bandys pabėgti ir ji pakluso, net nesipriešino ir neketino bėgti. Uoj tos naivios mergaitės, jos tokios neįdomios. - atsiduso vyras išpūsdamas dūmus.
-Ji jau seniai čia?
-Kelios dienos.-tarė alkūnėmis pasiremdamas į kojas. -Norėtum su ja pasismaginti?
Jo klausimas mane sutrikdė.
-Sakei jos čia nėra.
-Norėjau gauti tavo pasitikėjimą, jog nedarysi kvailysčių.

-Be abejo norėčiau, sakei ji visai nesipriešina? Neturėtų būti sunku ją gauti, o šita paliksiu tau už šį malonumą. - ant stalo padedamas bloką "miltų" sukėliau jam šypseną.

Vyras atsistojo ir kartu su manimi išėjo iš patalpos. Koridoriuje nieko nebuvo, pakilome į antrą aukštą ir jam nurodžius reikiamas duris, liko stovėti man už nugaros.