Kai susiduria du visiškai skirtingi pasauliai, gali nutikti viskas - nuo chaoso iki neįtikėtinų nuotykių. Bet kas atsitinka, kai viena jauna mergina pasiryžta pabėgti iš rutinos ir pasinerti į nežinomybę?
Lora - dvidešimt vienerių mergina, įstrigusi...
Prabudau, nors nenorėjau dar prabusti. Miego šydas buvo maloniai sunkus, o akys dar liko užmerktos, kol mėgavausi ramybe, sklindančia iš tylos. Kiekviena akimirka, praleista gulint čia, leido pabėgti nuo minčių apie naują ir dar svetimą pasaulį. Tačiau staiga išgirdau tylų durų girgžtelėjimą. Širdis trumpam suspurdėjo, ir nenoromis atsimerkusi pasukau galvą į duris. Ten stovėjo Viktorija, jos veidas išdavė tiek daug – liūdesį, šiek tiek įsižeidimo ir kažką, ko aš negalėjau suprasti iš karto. Nusukau akis į langą ir vėl užsimerkiau, tarsi norėdama pabėgti į tą ramią vietą, kurioje ką tik buvau.
Tada išgirdau tylus žingsnius, ir pajutau svorį, kai sesuo atsigulė šalia. Akimirksniu jos rankos šiltai apsivijo mano liemenį, pritraukdamos mane arčiau jos. Ji nieko nesakė, bet jos tyla kalbėjo už ją. Aš gulėjau, stengdamasi suprasti, ką ji nori man pasakyti, ką reiškia tas apkabinimas.
– Atsiprašau. – tyliai pradėjo ji, lūpose girdėjosi švelnus virpesys. – Vakar buvau visiška kvailė. Pasidaviau nuovargiui ir išsiliejau ant tavęs...
– Viskas jau pamiršta. – patraukiau pečiais, tarsi tai buvo nieko tokio. – Tai menkniekis. Palyginus su tuo, ką kasdien jaučiau Šarlotėje, tai gėlytės. – šyptelėjau, norėdama ją nuraminti.
– Tikrai nepyksti? – pakilusi ant alkūnių, Viktorija pasuko mane į save, žiūrėdama tiesiai į akis. Jos veide atsispindėjo abejonė, bet taip pat ir viltis.
– Tikrai ne. – patvirtinau, šiek tiek sušvelninusi balsą.
Jos veidas akimirkai susiraukė, kai ji nuleido žvilgsnį. – Dėl to, ką tau teko iškęsti, aš tiesiog nekenčiu mamos...
Jos akys staiga sužibo ašaromis, ir aš pajutau, kaip kažkas giliai viduje mane suspaudė. Viktorija prikando lūpą, ilgai tyrinėdama mano veidą, lyg norėdama įskaityti viską, kas vyko mano galvoje. Aš stengiausi išlikti rami, bet tą akimirką iš pilvo pasigirdo garsus gurgimas, primenantis riaumojimą, lyg kažkas manyje būtų atgijęs ir reikalavęs dėmesio. Viktorija tyliai sukikeno, ir abi pratrūkome juoku.
– Jokių liūdnų temų, tik šypsenos. – džiugiai ištarė sesuo, nusijuokusi. – Turim padaryti šią dieną labai mergaitišką!
Jos entuziazmas tarsi užkrėtė mane, ir viduje suspurdo maža viltis – galbūt ši diena atneš kažką šviesesnio, kažką naujo.
– Bet...– ji nutęsė, lėtai rimstantis juokas vis dar spindėjo jos akyse. – Pirma eisim pavalgyti, nes tavo pilvas tuoj pats mus abi suvalgys.
Abi saldžiai pasijuokėme iš to, kas atrodė smulkmena, bet šis juokas jautėsi galingas. Tarp mūsų užsimezgė kažkas, kas priminė tikrą, seserišką ryšį, kurio ilgai nejutau. Tai buvo tarsi maža kibirkštis, sušildanti vidų.
Įsispyriau į minkštas tapkutes ir kartu su Viktorija nuėjome į pirmą aukštą. Virtuvėje viskas atrodė taip tvarkinga ir šviesu, bet mintyse vis dar sukosi mūsų ankstesnis pokalbis. Stovėjau šalia virtuvinės spintelės ir stebėjau, kaip Viktorija ima ruošti sumuštinius. Netrukus mano pilvas vėl garsiai priminė apie save, dar garsiau nei anksčiau. Viktorija pažvelgė į mane su šypsena, ir vos tik gavusi sumuštinį, nekantraudama atsikandau jo.
Skonis buvo toks malonus, šiltas ir pažįstamas, tarsi pirmasis kąsnis būtų nuplovęs visą nerimą ir liūdesį, kuris mane slėgė nuo tada, kai atvykau į Niujorką. Nors daug kas liko neišspręsta, šis paprastas, kasdieniškas momentas su sese leido man pajusti mažytį vilties blyksnį – galbūt viskas bus gerai.
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
