Atskiri pasauliai TAISOMA

56 Skyrius

-Lora, aš žinau ko noriu ir tai esi tu, tačiau po viso šito tu gali man pasakyti Ne ir aš suprasiu. Niekada nebelysiu prie tavęs ir išnyksiu kaip sapnas, kurį kas kartą pamiršti.
Žiūrėjau tiesiai jam į akis ir buvau beveik tikra, kad noriu sutikti, tačiau kita mano pusė neleido veltis į nežinomybę.
-Taip, noriu būti kartu. - sutikau  nieko daug  negalvojusi ir nusprendusi rizikuoti.

Markas nustebo, jo akys išsiplėtė ir staiga atsitraukęs delnu perbraukė per savo vešlius plaukus ir nieko nelaukęs stipriai apkabino mane ir pakelęs į orą ėmė supti.
-Aš pasikeisiu, būsiu kitoks. Ir viskas išėjo tikrai ne taip, kaip norėčiau, bet aš atpirksiu kaltę, važiuojam! - trykšdamas laime, pagriebė man už rankos ir visu greičiau nusitempė iki mašinos. Atidarė keleivio pusės dureles ir įsodino mane į vidų.
-Nešdinkimės iš šios klaikios vietos. - įlipęs tarė ir nieko nelaukęs patraukė keliu.

Netrukus išvažiavome iš miesto. Markas laikė mano ranką ir nykščiu vis glostė manąją ranką. Mintys sukosi apie viską ir nieką tuo pačiu. Nežinojau ar viską darau gerai, bet šiuo metu man nerūpėjo. Neturiu ko prarasti, o su Marku man viskas nauja, viskas kitaip nei buvo mano visą gyvenimą. Gyvenu tik kartą, todėl pasinaudosiu jo duota galimybe ir pasidžiaugsiu šia akimirka bent dabar.

Netrukus mašinoje pasigirdo Liam Payne ir Ritos Oros daina "For You", todėl pagarsinus ją niuniavau ir žvelgdama į tamsų kelią priešais, jaučiau kaip ima miegas.

Staiga pramerkiau akis ir išvydau šviesą. Netrukus pasitrynusi akis supratau, kad tai saulė, kuri skverbėsi pro medžius. Jau švito. Aplink tvyrojo rytinis rūkas, kuris gaubė mašiną. Apsižvalgiau aplink ir šalia savęs pamačiau gražų medinį namą. Jis turėjo didžiulę terasą ir milžiniškus langus kurie siekė žemę. Kiemas buvo labai tvarkingas, žalia žolytė, tvarkingi gėlynai ir aplink milžiniški medžiai, tolumoje matėsi ežeras.

Mašinoje buvau viena, todėl šiek tiek supanikavau, bet iš namo išeinantis Markas nuramino mane. Jis pamatė mane ir sparčiu žingsniu atskubėjo, atidarė duris ir ištiesęs ranką, padėjo išlipti.
-Žinau, jog viskas gavosi kiek komplikuota ir ne taip, kaip planavau, bet stengsiuosi padaryti šį savaitgalį nepamirštamą. - Markas kalbėjo žvelgdamas į mane.
-Tu apie sodybą? - pasimečiau.
-Na iš dalies taip, čia tave norėjau atsivežti jau seniai, tačiau nesitikėjau, kad tai įvyks būtent vakar, todėl tikiuosi tau patiks.

-Man jau dabar patinka, čia net oras kitoks. - su šypsena atsakiau jam. Jis taip pat šyptelėjo.
Netrukus Marko žvilgsnis staigiai nukrypo kažkur į tolimą kiemo pusę.
-Kas ten?
-Edvardas ir Neo. - ištarus Markui pamačiau jo plačią šypseną. Jis buvo toks laimingas.
Žvelgiau tiesiai į kiemo galą, per rūką artėjo dvi figūros. Iš eisenos, kuri krypavo į šonus supratau, jog tai senukas ir šalia jo einantis didelis, gražus šuo. Tai dobermanas. Eidamas šalia senuko, šuo atrodė begalo protingas ir išauklėtas.
-Bėk!- ištarus vyrui, šuo tuoj pat pasikeitė ir ėmė bėgti link Marko.

Markas atsiklaupė ir ištiesęs rankas į šonus laukė jo atbėgant. Šuo tuoj puolė Marką ir ėmęs laižyti veidą, pargriovė ant žemės.
-Labai malonu, aš Edvardas šios sodybos prižiūrėtojas. - priėjęs vyras, prisistatė ir tiesdamas ranką maloniai šyptelėjo.
-Lora.

Vyras buvo pražilęs, jo veidą puošė švelnus bruožai, raukšlių beveik nesimatė, tik ties akimis jų buvo pakankamai daug.
-Kažkas su sąnariais?
Marko klausimas sutrikdė jį.

-Aš jau labai senas, todėl tai normalu. - pasiteisino Edvardas.
-Reikėjo sakyti iš anksto, tai nėra normalu, viskas išaugs į tokį lygį, jog visai nepaeisi. Aš tau padėsiu.
-Markai..
-Šaa!-nutraukė vyrą. - Visada sakai taip, bet žinai mane, aš visko taip nepaliksiu, kad ir kaip tam priešinsiesi. - O kaip Genutė?
-Jai labai gerai, dabar ji Graikijoje, išvyko pas dukrą.
-Reikėjo ir tau vykti.
-Čia turiu daug darbo, o ir Neo vykti kartu negalėtų, žinai, kaip be jo negaliu, todėl leidau šį kartą Genutei pasidžiaugti kelione vienai, niekada nežinai kada ji bus paskutinė. - maloniai kalbėjo vyras.

Šuo ėmė dūkti vis labiau ir labiau.
-Mandagiai, Neo! - sušuko vyras.
Šuo staiga tapo ramus ir paklusniai prisėdo šalia Marko kojų. Jis įdėmiai žvelgė į mane.
-Pasisveikink.-dar kartą jam tarė Edvardas.
Šuo lyg viską suprasdamas iškėlė leteną ir laukė kol ją paimsiu. Atsitūpiau šalia jo ir paėmus leteną jaučiau kaip jis ima visginti uodegą.
-Tu jam patikai. - šyptelėjo ir Markas.
Neo ėmė glaustis man prie kojų, todėl ėmiau glostyti jo galvą. Jo kailis buvo spindintis ir prižiūrėtas, manau jam čia rojus. Daug erdvės, nuostabus šeimininkas, ko daugiau reikia.

-Ačiū, kad pasitikai mus, einam į namą, susinešim daiktus ir praleisim čia savaitgalį.-paaiškino Markas.
-Gero pailsio.-tarus senukui netrukus jis pasišalino kartu pasiimdamas ir Neo.

Kartu su Marku susinešėme daiktus į namą ir netrukus patraukėme link virtuvės. Čia viskas buvo labai gražu, tvarkinga ir išpuoselėta. Name buvo labai mažai daiktų ar nereikalingų baldų. Viskas tik tai ko reikia. Ramios spalvos ir atsiveriantys miškai aplink. Čia taip nuostabu, taip gera ir jauku. Ramios sienos ir tas medienos kvapas erdvėje begalo ramino.

Pakėliau akis ir susitikus žvilgsniams su Marku, jis priartėjo prie manęs. Švelniai delną priglaudė prie skruosto ir nykščiu pereidamas man prie smakro, suėmė jį ir prisitraukdamas mane arčiau, pabučiavo į lūpas. Jaučiau šiurpuliukus einančius per kūną, jaučiau tą lengvumą, kurį jis man suteikė, jausmas, kurio anksčiau nebuvau jautųsi. Iš tiesų kiekvienas Marko veiksmas man toks, kokio anksčiau nebuvau jaustųsi.

Jis atsitraukė ir padėjus galvą jam ant krūtinės, taip dar pastovėjome keletą minučių.
-Papasakok apie sodybą, Edvardą ir Genutę? - ištariau.
-Sodybą nusipirkau prieš keletą metų, kai norėjau pabėgti nuo miesto, radau ją netikėtai per gerą draugą. Jis ieškojo sau ir netyčia užmatęs šią, pasiūlė ją man ir iš karto įsimylėjau. Čia man taip ramu, taip gera, taip jauku, jei Niujorkas nebūtų taip toli, mielai čia gyvenčiau. Čia labai privatu, šią vietą žino keletas mano draugų ir Henkas. Daugiau niekas, na dabar dar aišku prisidedi ir tu. - šyptelėjo pabučiuodamas man į nosies galiuką. - O Genutė ir Edvardas, sutuoktiniai jau keturiasdešimt metų, tai grynas pavyzdys, kaip reikia mylėti ir rūpintis vienas kitu. Visada žavėjausi jų santykiais.
-Tai iš ties retas atvejis. - įsiterpiau. - Kaip jie nusprendė dirbti pas tave? Ar pats juos radai?
-Radau. Jie ieškojo ramios vietos kur gyventi, todėl pasiūliau pas save į šią sodybą, šalia buvo ūkinis pastatas, todėl jį perdarius, dabar ten gyvena Genutė ir Edvardas. Ieškojo ir darbo, todėl pasiūliau prižiūrėti aplinką ir taip užsidirbti.

Klausiau Marko, kai staiga pasigirdęs jo mobilaus skambutis, nutraukę pasakojimus. Jis pažvelgė į ekraną ir išsišiepęs pakėlė ragelį.