Atskiri pasauliai TAISOMA

9* Skyrius

Mama priartėjo prie mūsų, o Trojus sutriko, pamatęs jos neprognozuojamą elgesį. Aš taip pat nežinojau, ko tikėtis. Jos veide atsispindėjo kažkokia sumaištis ir pyktis, lyg burtų tam tikrą planą.

-Na, ar čia viskas? – Trojus mandagiai paklausė, vis dar stovėdamas prie durų su rūpesčiu akyse.

-Taip, viskas. – bandžiau atsakyti ramiai, tačiau mama priėjo dar arčiau.

-O kur jūs važiuosite? – mama paklausė staiga labai smalsiai, tarsi jos interesas būtų daugiau nei mandagumas.

-Pas seserį, juk sakiau. – atsakiau už Trojų, jausdama, kad geriau paspartinti šį pokalbį.

Mama tvirtai pažvelgė į mane, ir staiga jos veido išraiška pasikeitė – ji lyg susigraudino, bet tuo pačiu jautėsi susierzinusi. „Pas seserį..." – ji kartojo, tarsi bandydama kažką suprasti ar pripažinti.

Trojus žvilgtelėjo į mane, aiškiai norėdamas kuo greičiau išeiti iš šios keistos situacijos. 

-Na, jei tai viskas... Galime vykti? – jo balsas buvo malonus, bet skubotas.

-Taip, manau, kad viskas. – pasakiau, norėdama kuo greičiau užbaigti šią sceną.

Mama netikėtai įsikišo, jos balsas buvo saldus, bet įtemptas.

-Geriau pamiegok pas mus namuose, gali ir Viktorijos kambaryje.– pasiūlė ji, žvelgdama į Trojų su ta plačia, gudria šypsena, kurią žinojau taip gerai. Kiekvienas jos žodis buvo lyg peilio ašmenys, nukreipti į mane.

Susiraukiau, negalėdama nuslėpti įtarimo, kuris sprogo mano galvoje. "Kodėl ji to nori? Ką ji sugalvojo šį kartą?" – mintys sukosi lyg audra.

- Kodėl? – neištvėrusi paklausiau. Nuo tokio staigaus jos įsikišimo širdis ėmė spurdėti.

Mama nieko nelaukusi smogė dar vienu spygliuotu komentaru. 

– Tu gerai nemoki vairuoti, dar sudaužysi mašiną. Kas tada mokės? – šaipydamasi ji pasakė, kiekvienas žodis degino. Žinojau, kad tai pasiekė Trojui. Staiga pajutau, kaip kažkas sugriūva viduje. Jo akyse atsispindėjo nerimas, lyg būčiau tapusi grėsme jo nuostabiai blizgančiam automobiliui. Klastinga mamos šypsena triumfavo, lyg ji laimėjo dar vieną mūšį.

Trojaus balsas buvo ramus, bet šiek tiek įsitempęs, kai jis tarė: 

– Rita gerai sako, numigsiu ir važiuosim, visgi mano mašina tau naujas dalykas. – jis lengvai patapšnojo man per petį, bandydamas šypsotis, tačiau jo akyse jaučiau abejonę. Aš jaučiausi lyg sustingusi ledynų tyloje. Nejaukumas ėmė spausti krūtinę, ir atrodė, kad kambaryje tapo per sunku kvėpuoti.

Mama triumfuodama nusišypsojo dar plačiau.

– Einam, parodysiu, kur galėsi numigti. – kalbėjo lyg katė, ką tik sugavusi pelę. Ji pradėjo lipti laiptais, lėtai ir užtikrintai, o Trojus, akivaizdžiai nesmagiai jausdamasis, nusekė iš paskos.

Aš likau stovėti apačioje, užgniaužusi kvapą, ištempusi ausis, sekiau kiekvieną garsą. Tyla tarp jų tapo aštri kaip stiklas, ir tai tik didino mano nerimą. Žinojau, kad kiekvienas žodis, kuris ištariamas viršuje, gali būti lemiamas. Ką ji su juo kalba? Ką suplanavo šį kartą?

Staiga išgirdau mamos balsą – žemus tonus, kurie visada reiškė manipuliaciją.

 – Ar būtum su tokia kaip aš? – klausė ji, o balsas pilnas pavojingo saldumo.

Trojaus atsakymas buvo tarsi atodūsis tamsoje.

 – Ta prasme? – pasimetęs jis atsakė. Jis nesuprato, kur mama suka, bet aš žinojau. Ji vėl bandė sužaisti tą seną žaidimą, kuriame aš visada pralaimiu.