Atskiri pasauliai TAISOMA

17* Skyrius

Norėjosi verkti. Skausmas pervėrė visą kūną, o kiekvienas judesys priminė, kad nieko gero iš šios dienos nebeišeis. Sunkiai atsistojau nuo žemės, kova su skausmu atėmė jėgas, bet susikaupiau ir patraukiau link antro aukšto. Pamačiusi Gabrielą, priėjau prie jos su viltimi, kad gal bent ji padės.

- Gal gali nuvesti pas Viktoriją? - paklausiau, stengdamasi išlaikyti kuo ramesnį balsą, nors viduje jaučiausi sudužusi.

Gabriela žvilgtelėjo į mane su nerimu.

- Kas nutiko? - nusigandusi ji pradėjo kažko ieškoti ant stalo. - Tau bėga kraujas iš lūpos! - pridėjusi servetėlę prie mano lūpų, ji giliau įkvėpė, akivaizdžiai sunerimusi.

- Nukritau nuo laiptų. - melas išsprūdo taip lengvai, kad pati nustebau. - Tie bateliai visai supynė kojas...

-Eime... - Gabriela nė nesuabejojo ir tuoj pat nuvedė mane pas seserį.

Vos tik įėjusi į kabinetą, pamačiau Viktoriją, stovinčią prie stalo. Šalia jos – Diana, atrodanti susikaupusi, tačiau šiek tiek nustebusi mano pasirodymu. Šlubavau, todėl Viktorija iš karto pastebėjo ir priėjo prie manęs.

- Kas nutiko? - jos balsas buvo tvirtas, bet rūpestingas.

- Nukritau nuo laiptų. Gal galim važiuoti iš čia? - staigiai ėjau prie esmės, nenorėjau ilgiau likti toje vietoje.

- Nesuprantu. Kur tavo rūbai? - sesers akys smigo į mane, akivaizdžiai nepatenkintos, bet aš nebegalėjau to išlaikyti savyje.

- Prašau... - pažvelgiau į ją maldaujančiomis akimis. Žodžiai tarsi įstrigo gerklėje, bet nenorėjau daugiau nieko aiškinti.

- Jei ko reikės, skambink. Aš važiuoju. - Viktorija apsisprendė greitai, rinkosi daiktus ir tarė Dianai. Tada su manimi išėjo iš pastato.

Man buvo taip gėda. Jaučiausi lyg būčiau paskutinė šiukšlė, svetima, nepritapusi prie šios vietos. Kodėl aš atsakiau į tą bučinį? Kodėl aš nesipriešinau fotoaparatui? Kodėl aš darau viską taip kvailai jau pirmą dieną?

- Pasakok. - vos tik įsėdome į automobilį, Viktorija mane paragino.

- Juk sakiau, nukritau... - bandžiau nuslėpti tiesą, nors ji jau buvo akivaizdi.

- O jei be melo? - rimtai paklausė, jos žvilgsnis buvo tarsi rentgenas.

Nustebau. Ilgai tylėjau, bet galų gale pripažinau:

- Nustūmė.

- Kas?! - sesuo beveik sušuko, jos pyktis buvo staigus ir stiprus.

- Nesvarbu. Niekada nebegrįšiu ten. Rytoj imsiu ieškoti darbo pati.- kalbėjau kęsdama skausmą šonkauliuose, stengdamasi išlaikyti šaltą toną.

- Nieko tu nedarysi. Aš viską sutvarkysiu. - tvirtai pareiškė Viktorija. - Pas mane darbe yra tobula darbo vieta tau. Kas tave nustūmė? Nesuvokiu... - ji murmtelėjo, nekantriai laukdama atsakymo.

- Aš negrįšiu! - sušukau. - Nebenoriu matyti tų visų nepripažįstančių veidų ir pasikėlusių paleistuvių...

Sesuo buvo akivaizdžiai nepatenkinta mano žodžiais, bet nieko daugiau nebesakė. Atmosfera tarp mūsų tapo įtempta, tarsi ji svarstytų, ką pasakyti, bet pasirinko tylėti.

Netrukus grįžome namo. Aš tyliai nuslinkau į savo kambarį, kol Viktorija vis dar kažką murmėjo apie mano elgesį. Kai nusivilkau megztinį, supratau, kad vis dar vilkiu ne savo rūbus. Sesuo vis klausinėjo, bet nenorėjau kalbėti. Jaučiausi blogai, prislėgta ir sugniuždyta, o tie įstrigę žodžiai – „nušiurę plaukai, esi niekam tikusi ir atrodai kaip kekšė" – vis dar skambėjo galvoje.