Atskiri pasauliai TAISOMA

32 Skyrius

-Tėti?-staiga išgirdau Areto balsą.
-Taip? - atsistodamas lyg niekur nieko, įėjau į jo kambarį. 
Lora staigiai ėmė šluostytis ašaras, o Aretas priėjęs apkabino per kojas.
Paglosčiau jam nugarą.
-Ar Lora gali čia pasilikti ir miegoti su manimi vienoje lovoje?
-Bet Lora irgi nori namo, ji irgi pavargusi. Argi ne? - patrynęs jo nugarą,pažvelgiau į susikausčiusią Lorą.

-Prašau... Aš noriu, kad ji miegotų su manimi... Prašau...-sukukčiojo Aretas.
-Sutinki? - pakėliau akis į Lorą.
Ji linktelėjo.
-Dėl jo padaryčiau viską!
Nuo jos žodžiu likau nustebęs. Ar ji tikrai žino "visko" reikšmę?
-Ačiū.-ištaręs Aretas, grįžo prie merginos.

Stovėjau atokiau ir mačiau tą nuoširdų, patikimą jausmą sklindantį nuo Loros. Palikau juos vienus ir nusileidęs laiptais į pirmą aukštą, įsipyliau viskio.

Stiklines keičiau vieną po kitos, norėjau prisigerti ir nejausti to skausmo galvojant apie Areto kančia viduje, kai butelis pilnai ištuštėjęs, privertė grįžti į lovą. Gemma jau miegojo, todėl užgęsinęs pirmo aukšto šviesas, patraukiau link savo kambario prieš tai dar sustodamas prie Areto. Pravėriau duris ir pamatęs miegantį sūnų ir šonu, šalia jo gulinčią ir vis dar nemiegančia Lorą, įsižiūrėjau į juos. Seniai to nebuvau matęs. Lora glostė jo ranką ir nuoširdžiai vis apkamšydama patalus už jo, neryškiai šypsojosi.

Jos  putlios lūpos ir tobuli kūno linkiai vedė mane iš proto. Viduje žinojau, kad tai alkoholis, bet troškau jos.

-Kodėl taip elgiesi su Aretu? Visą tai ne dėl pinigų? -tyliai įėjęs į kambarį, klausiau.
-Visą tai tik dėl jo. Stengiuosi suteikti jam tai, ko pati neturėjau... - patikslino ji trumpam atsisukdama į mane ir vėl grįždama prie Areto veido.
-Atsiprašau, kad aš toks išgėręs, tiesiog neištvėriau visos tos įtampos.
-Suprantu...
-Pats didžiąją savo gyvenimo dalį kentėjau Tinos išgertuves...
-Na aš visą gyvenimą gyvenau su geriančia mama, todėl pilnai suprantu tave.
-Geriančia mama? - nesupratęs norėjau išgirsti daugiau.
-Netyčia išsprūdo. - mačiau, jog nenorėjo apie tai kalbėti.
-Aš noriu žinoti apie tavo gyvenimą, noriu pažinti tave. Jei tik leisi, mielai paklausysiu. - padrąsinau ją, atsiremdamas į komodą šalia Areto lovos.

Lora tylėjo, dvejojo ar pradėti kalbėti, bet išdryso ir ėmė kalbėti.
-Visą laiką buvau žeminama, laikoma nieko vietoje, dirbau, neturėjau sau laiko, buvau pavargusi ir nevalgiusi kiauras dienas... Mama klamdino mus skolose, o aš vos spėdavau ją iš jų traukti... Atiduodavau visus savo sunkiai uždirbtus pinigus namo išlaikymui. Per jos alkoholizmą, buvau traumuojama. Visą gyvenimą kenčiau baimę, nerimą ir nepasitikėjimą savimi. Neturėjau to, ką turėjo kiti to laiko vaikai...
-Kodėl buvai su ja? Kodėl ne palikai? -išgirdęs ją, likau nustebęs.
Prisėdau ant lovos krašto, o Lora nutilo.

-Mylėjau ją...būdama arčiau jos, galvojau, kad padėsiu, norėjau ją pakeisti, siekiau to, nors puikiai žinojau, kad jei ji to pati nenorės, jos pakeisti bus neįmanoma, bet aš siekiau to, nors žinojau, kad neišeis... Norėjau tikėti, kad vieną dieną viskas pasikeis, kad vieną dieną ji padėkos man už viską ir pagaliau pažiūrės į mane blaivom akim.
-O kur tavo tėvas? Ne jau jis nepriėmė gyventi?
-Priėmė, tik negalėjau palikti mamos... Nenoriu kalbėti ta tema... - Lora vis tilo ir gniaužėsi pagalvėje.
-Gerai... Vertinu tai, kaip elgiesi su Aretu. Einu miegoti, o jei nori gali eiti į savo kambarį, nepatogu tokioje mažoje lovoje.
-Pažadėjau jam neišeiti. - tvirti Loros žodžiai nuskambėjo fone.

Nebeturėjau tikslo kažką ir sakyti, todėl užgęsinęs stalinę lempą išėjau iš Areto kambario. Apsisukau ir pravėręs kitas duris atsidūriau tuštumu kvepiančioje erdvėje. Lova buvo tuščia, sienos pilkos... Tik mėnulis šviesdamas pro langą, įnešė kambariui jaukumo. Jaučiausi lyg būčiau senas vilkas nerandantis sau vietos.

Nuėjau į dušą, kai šaltas vanduo bėgdamas mano kūnų, suteikė tvirtybės, kuri buvo visai išsekusi. Apsimoviau naujus apatinius ir nusliūkinęs link lovos, kritau į ją ir tik užsimerkęs galvojau užmigsiu, bet susipinančios mintys tarp Loros ir Tinos, nedavė ramybės. Jos tokios skirtingos... Tokios kitokios. Loros praeitis...

(Pasakojimas iš Marko gyvenimo praeities, kuris padės susidaryti tvirtesnę nuomonę apie Tinos ir Marko santykius) ⬇️ Prieš ~6 mėnesius.
"Jau buvau beveik beužmingantis, kai mirtinoje tyloje išgirdau tylų durų krebžtelėjimą ir basų kojų žingsnius link manęs. Nejudėjau ir apsimečiau, kad miegu, kai kažkas priėjęs prie lovos sustojo. Beveik buvau tikras, kad tai Aretas, todėl atsisukau, bet čia stovėjo Tina.

Jos veidą apšvietė mėnulis, apšviečiantis kambarį pro ne uždengtą langą. Atsisėdau lovoje kai ji tuoj užlipusi visu ūgiu ant lovos, apžergė mano kojas ir atsisėdo ant manęs. Tina dėvėjo rausvą, velvetinį chalatėlį, kai atsegęs jos dirželį, apnuoginau jos krūtis. Tina šyptelėjo kai nužvelgęs jas, delnais sugriebiau silikono prikimštus man jau puikiai pažįstamus odos plotus ir likau nei kiek ne sutrikęs. Staiga sugriebiau ją už liemens ir parvertęs į lovą, likau virš jos.

Tina greitai nusimovė chalatėlį ir nusimaukšlinusi apatinius ėmė trokšti manęs, o aš jos. Na gal būt ne jos, bet suartėjimo, kuris dažnai nuramindavo. Viduje pykau už jos praeitį ir sunkiai prisileidau. Negalėjau atleisti, kai ji pasilenkusi ėmė bučiuoti mano krūtinę ir kilti virš kaklo. Ilgi nagai vis braižė odą, o nevėkšliški judesiai ėmė erzinti, kai pasilenkęs ją pabučiuoti, užuodžiau stiprų alkoholio kvapą, kuris jau buvo įsigėręs į odą.

Ignoruodamas tai, nepriliečiau lūpomis jos kūno, kai pats nusimovęs apatinius, buvau bepradedantis įeiti į ją, bet tuo pat metu pajutau, jog ji ne visai to nori, o aš norėjau pagaliau pamiršti rūpesčius ir atsipalaiduoti, tad įėjęs kelis kartus į ją ir išgirdęs per prievartą skleidžiamas jau puikiai man pažįstamas aimanas, daugiau neįstengiau, nenorėjau jos. Nenorėjau jos įvairių spermos mėginių prikimšto kūno.

-Ko reikia?! - piktai leptelėjau, būdamas virš jos.
-Duosi? - prikandusi lūpą, nagais prabrėžė pro nugarą.
Įdėmiai žiūrėjau į ją iš viršaus.
-Na tik šimto tūkstančių... - tarusi tuoj nusuko akis.
-Tik?! - pakėliau balsą atsitraukdamas nuo jos.
-Tai tik vienam pirkiniui, vėliau grąžinsiu, pažadu. - atsisėdusi prisidengė krūtinę.
-Nuo kada prašai tokių sumų ir dar su grąžinimo garantija? - susiraukęs apsimoviau apatinius.

-Mažuti... Juk žinai, kad myliu tave... - atsistojusi apkabino mane per kaklą, prisiglausdama su nuogu kūnu arčiau .
-Myli? Mane?- ėmiau juoktis atsisukdamas į ją.
Ji rimtai žiūrėjo į mane ir tvirtai linkčiojo galva.
-Myli mano pinigus, ne mane. - atstūmęs ją, nuėjau į vonią. "

...

Visą naktį sapnavau košmarus ir mačiau Tinos veidą. Jis buvo visur ir visose situacijose.