Atskiri pasauliai TAISOMA

63 Skyrius

-Tai tik pradžia, viskas taip nebus amžinai. - kukliai tarė Kevinas.
-Kodėl nebus amžinai? - įsiterpė Dveinas.
-Tau gal ir nebus, bet aš pasistengsiu kad man būtų. - įsiterpiau ir aš.
-Gerai gerai, nepykit čia ant manęs, tiesiog manau, kad viskas kažkada baigiasi ir turi pabaigą.
-Pabaigą nebent po mirties. - rimtas žiūrėjau į jį.
-Aš jau ketverius metus su Melissa ir vis dar stengiuosi dėl jos, manau meilė su metais vis stiprėja, o ne silpsta.
-Gerai, patylėsiu. - susiraukęs Kevinas tarė ir jau norėjo eiti, bet sustabdžiau jį.
-

Kažkas blogai su Dara? - paklausiau.
-Nieko. - be emocijų tarė.
-Jei pradėjai sakyk. - padrąsino Dveinas.

Kevinas pavartė akis ir lyg kovodamas su vidiniais demonais tylėti ar pasipasakoti, nusprendė prisėsti ir viską pasakyti.
-Daug pykstames, nebėra kaip buvo kažkada, ji visada pavargusi, visada užsiėmusi, visada kažkur skuba, mažai susitinkam, vos išėjo suderinti, kad čia atvyktume kartu, o ne po vieną. - pradėjo kalbėti Kevinas. - Apsimetu, kad viskas gerai, bet nėra gerai.

Abu su Dveinu įdėmiai klausėme draugo ir iš ties buvo labai sunku patikėti jo žodžiais, nes iš šalies niekada nebūčiau pasakęs, kad jiems kažkas blogai.

-Mes nustojom mylėtis, net miegam atskiruose kambariuose, mažai kalbam ir žinau, jog rytoj gailėsiuosi, kad pasakiau viską, bet man jau nebesvarbu, atsibodo viską laikyti savyje ir vaidinti tobulą gyvenimą. - garsiai atsiduso.
-Šudinai darai, kad tyli ir nieko nesakai, tam ir yra draugai. Jums reikia laiko dviese, be darbų, vėl atrasti tą aistrą vienas kitam, kažkada gi buvo žiežirbos, visi pavydėjo, kokie jūs laimingi. - kalbėjau.
-Žinau, bet laikas keičia žmones.
-Daugiau kalbėkit, išsakyk ko trūksta, ko nori, ko pasiilgai, būk atviras. - įsiterpė ir Dveinas. Pritariau jam.
-Nepavyks. - susiraukė Kevinas.- Ji jau nebe ta Dorotėja, kuri buvo, kai sutikau.
-O tu pabandyk. O ne sėdėk čia ir lauk kol viskas iširs. - aiškino Dveinas.
-Myli ją? - klausiau.
-Labai, nieko vietoj jos nematau.
-Tai daryk viską, kad išsaugotum, o ne sėdėk čia ir gerk. Daryk viską ko niekada nesi daręs, nes niekada nežinai kas bus rytoj. - kiek įpykęs pasakiau ir atsistojęs nuėjau prie Loros, nes pro langą mačiau, jog jai reikia mano pagalbos laikant lyksvarą.

Ji stovėjo įsisupusi į rankšluostį ir gugšnojo kokteilį. Dara dar buvo kubile, o Lora išlipusi iš jo kalbėjo su ja. Apkabinau ją iš nugaros ir pajaučiau jos šaltas rankas.
-Tu visa sušąlusi, einam į vidų.
-Aš dar nenoriu. - suinkštė ji.
-Rytoj man padėkosi.-pagriebęs jos stiklinę padėjau šalia ir pakėlęs ant rankų nusinešiau į vidų.

-Parsivesk Darą, ji jau gerokai per daug išgėrusi sėdi toje vonioje. - praeidamas pro vaikinus tariau Kevinui ir nuėjau į mūsų miegamąjį.

-Ačiū. - tyliai tarė ji ir sužagsėjo.
-Visada dėl tavęs. - nusivedžiau ją į vonią ir pagriebęs nuo jos kūno drėgną rankšluostį pajaučiau jos šaltus delnus sau ant krūtinės.

Loros skruostai įraudę, akys drėgnos, liežuvis atsirišęs. Ji prunkščia ir žagsi, o kai ima juoktis, užsidengia veidą, nes visiškai nebekontroliuoja savęs.

Man, tiesą sakant, nelabai rūpėjo, kaip ji elgiasi, visą tai daro alkoholis. Staiga ji ėmė rengtis. Nusimovė apatinius ir ėmė mautis liemenėlę.
-Ką darai? - sustabdžiau ją.
-Man šalta, noriu šilto dušo.-vos išlemeno. Jos akys buvo sunkios ir pavargusios.
Nusirengiau ir kartu su ja įlipau į dušą. Lora staiga atsisuko ir ėmė glaustis prie manęs. Jos rankos ėmė klaidžioti po mano kūną ir staiga suglaudusi mūsų lūpas įjungė manyje ta šelmišką velniuką.

Grubiai pagriebiau jai už sėdmenų ir pakėlęs ją ant rankų priglaudžiau prie ledinės sienos. Ji inkštelėjo ir atlenkė kaklą. Pasilenkiau ir pradėjau ragauti jos kaklo odą, jaučiau kaip ji mėgaujasi ir vis bando gaudyti kvapą. Šiltas vanduo bėgo mūsų kūnais.

Netrukus išlipome iš dušo ir visiškai šlapi griuvome į miegamojo lovą. Kambaryje degė stalinė lempa, todėl idealiai mačiau jos kūną. Ji lėtai lietė savo krūtis, kai netrukus atsistojo ir nuėjo prie lango.

Nors protas sakė, kad dar reikės palaukti, kūnas jau prisipildė stebuklo laukimo. Atsisukau į ją, o ji jau sėdėjo ant rašomajo stalo šiek tiek pražergusi kojas palikdama dar šiek tiek paslapties. Ji vis kandžiojo savo lūpą ir pirštais lietė sukietejusius spenelius.

Nejučiomis jau buvau įsijautęs ne tik aš, bet ir mano draugužis. Ji drąsiai nužiūrinejo mane ir pirštu parodė ateiti arčiau. Priėjau prie stalo, kai staiga ji tyliai, vos girdimai sumurkė.

- Žemyn.

Atsiklaupiau ant kelių, kaip ir pridera. Lora patogiai visu kūnu atsirėmė į tvirtą stalą ir apžergė man veidą. Nosį pakuteno silpnas alkoholio kvapas. Pakėliau žvilgsnį. Ji buvo lengvai apkvaitusi. Palengva atsipalaidavo ir šiluma pasiekė mano laukiančias lūpas. Jaučiau jos dusavimus, jos pirštai vis nardė po mano plaukus, o nugara ir kojos nenustygo vietoje. Ji visaip inkštė ir raitėsi, kai jai išleidus gilią aimaną supratau, jog ši pasiekė maloniausią tašką.

-Dabar aš noriu jo. - nusirangiusi nuo stalo nuslinko žemyn prie mano kojų. Ji klupėjo ir švelniai pagriebusi jį tyrinėjo. Pasodino mane ant lovos ir neskubėdama žaidė. Ji stebėjo kiekvieną mano garsą ar veiksmą, neliečiau jos, leidau pačiai pasirinkti kiek ir ką nori daryti, kai staiga jai užlipus ant manęs padariau tai ko taip ilgai laukiau. Parverčiau ją ant nugaros ir nieko nelaukęs įėjau į ją. Ji stipriai suvirpėjo ir rankomis vis nenustojo klaidžioti po mano kūną. Ji įsikniaubė rankomis į kaldrą ant kurios gulėjome ir stipriai įsikandusi ją aimanavo.
-Nelaikyk to, atsipalaiduok, niekas mūsų negirdi, mes labai toli nuo jų. -sustojęs tariau jai.

_____________________________
Jei patiko spausk vote ⭐ ir palik komentarą❤️