Atskiri pasauliai TAISOMA

46 Skyrius

Sėdėjau ant sofos ir stebėjau Lorą laikydamas rankoje telefoną, ji vaikščiojo po kambary ir apžiūrinėjo Areto žaislus. Staiga sustojo prie lango ir įsistebeilijo kažkur pro jį. Lėtai ir tyliai, atsistojau ir priėjau prie jos. Norėjau ją apkabinti, bet sustojau milimetru nuo jos. Jaučiau merginos  kvapą. Užsimerkiau ir nežinojau kaip pasielgti. Viena mano pusė rėkė, kad nelysčiau prie jos, o kita troško jos. Troško taip stipriai, kad ėmiau ir apkabinau ją iš už nugaros. Staiga kūną užliejo ramybė. Viską pamiršau ir pajutau, jog esu ne vienas. Nebe toks vienišas šiame pilkame pasaulyje. Lora staiga atsisuko į mane ir stipriai apkabino isikniaubdama man į krūtinę. Jai reikėjo šio apkabinimo taip pat, kaip ir man.

-Jau galim eiti sekti pasaką? - staiga išgirdau Areto balsą sau už nugaros.
Lora staigiai paleido mane ir nutolo su Aretu nuo manęs.
-Noriu skaityti šitą. - tarė vaikas.
-"Saulė ir mėnulis "?
-Taip. - tarus Aretui jis patogiai atsigulė į lovą ir laukė Loros pasakojimo pradžios.
Ji atsivertė pasakų knygą, įsipatogino ant žemės prie Areto lovos ir glostydama jo galvą, ėmė skaityti.
-Seniai seniai, kai dar žmonių nebuvo, gyveno mėnulis ir saulė. Gyveno šviesioje pilyje ir vienas kitą labai mylėjo. Begyvendami susilaukė ir gražios dukters. Dukteriai davė Žemės vardą. Daug metų Mėnulis su Saulė gražiai gyveno, bet vieną dieną ėmė ir susipyko...

Stebėjau Lorą ir žavėjausi ja, kai ilgai netrukus pasaka baigėsi ir Aretas jau saldžiai miegojo. Priėjęs prie lovos, išjungiau šviesą ir kartu su Lora išėjome iš Areto kambario.
-Kaip sekėsi renginyje? - staiga ji paklausė.
-Argi dabar tai taip svarbu?
-Norėčiau žinoti.
-Na.. Ji sutriko, nieko nesuprato ir nutraukė renginį. Viskas išėjo puikiai, geriau nei tikėjausi, tuos dokumentus paslėpsiu arba sudeginsiu, o kai ateis laikas pasirašyti juos iš naujo, atidžiai perskaitysiu sutartį ir nuo šiol taip bus visada tik tavo dėka.
Šyptelejome vienas kitam.

-Nori vyno? - ramiai paklausiau jos.
Ji kiek pasimetė, bet nežymiai linktelėjusi, sutiko.
Nusileidome į apačią. Pagriebiau dvi taures skanaus vyno ir porą sūrių. Visą tai atsinešiau į svetainę. Už lango buvo tamsi naktis, kambaryje degė tik viena stalinė lempa, buvo jauku . Įjungiau muziką. Rami melodija pasklido kambaryje. Ji grojo tyliai ir vos girdimai.
-Žinai. Niekada nesėdėjau su kažkuo taip. - pradėjau kalbėti.
-Kaip?
-Be didelio būrio žmonių arba daugiau nei vienas.
-Bet kodėl?
-Nes tu man atsoji visus, man užtenka tavęs vienos arba su tavimi man taip pat jauku kaip būnant vienam. Nereikia niekam teisintis dėl savo būsenos ar ieškoti apie ką kalbėti.

Lora apsidžiaugė išgirdusi šiuos žodžius ir nežymiai šyptelėjo. Dievinau tas duobutes kurios atsirasdavo jos skruostuose. Jai buvo šalta, todėl atnešiau pleduką ir apklojęs ją, atsisėdau šalia. Mes tylėjom, klausėm muzikos ir lėtai gurgšnojom vyną.

( https://youtu.be/A1AJEv50Ld4 jei kam įdomu, tai daina, kurios klausantis rašiau šį pasisėdėjimą su vyno taurėmis)

Išgėrę vieną butelį, atsidarėme antrą ir jau drąsiau pradėjome kalbėtis.
-Ką reiškia tavo tatuiruotė ant nugaros?
Jos klausimas sutrikdė mane.
-Kada ją matei?
-Argi tai svarbu? - ramiai tarė ji.
-Sparnai man simbolizuoja laisvę, gėrį ir tai, koks kažkada buvau, bet yra grandinės, kurios juos slegia, kurios atspindi mano traumas. Kaip ir pats gyvenimas. Jis slegia ir tu toks mažas prieš visą pasaulį bandai kovoti ir parodyti, kad esi stiprus, parodyti, jog nieko nebijai, nors iš ties kartais bijome visi ir nesame tokie stiprūs... Grandinės taip pat atspindi mano tvirtumą. - kalbant akyse ėmė grįžti prisiminimai iš praeities. Ėmiau jausti agresiją, baimę, girdėjau klyksmus savo galvoje, mačiau šlykščius vaizdinius. Norėjau pamiršti tai, bet nebegalėjau valdytis.

Loros POV

Mačiau, kaip Markui ėmus kalbėti jo kūnas įsitempė ir rankoje laikoma stiklinė atrodė tuoj sprogs.
-Markai. - tariau. Jis krūptelėjo ir klaikiomis akimis žvelgė tiesiai man į sielą.
Staigiai pagriebiau taurę vyno jam iš rankos ir padėjau ant stalo. Markas tylėjo, kai nieko nesakęs atsistojo ir išėjo iš svetainės. Girdėjau, kad nuėjo į savo kambarį. Dar ilgai sėdėjau ir mąsčiau apie jo žodžius. Galvojau apie jį ir jausmą savo krūtinėje, kuris būna prie jo. Negaliu jo įsimylėti, bet jis toks kitoks. Jis viskas ir dar daugiau. Jis geras ir malonus, bet tuo pačiu piktas ir pavojingas, tačiau aš nebijau jo. Jis suteikia man kažką savito, kas priverčia mane jaustis ypatinga, stipria ir kažkur giliai širdyje žinau, kad man nieko nenutiks, kol busiu su juo.

Kai laikrodis mušė lygiai 00.00 nakties, pakilau nuo sofos ir sutvarkiusi svetainę ir išplovusi taures patraukiau link savo miegamojo dar pristodama prie Marko miegamojo. Už jo durų girdėjau tylą, turbūt jau miega. Nuėjau į dušą, išsiploviau galvą ir atidariusi pirma vonios stalčių radau naujus rankšluosčius ir naktinukus. Jie man tiko ir buvo malonios medžiagos, kuri idealiai prisiglaudė prie  mano kūno linijų. Pasitepiau koją vaistais ir rankšluosčiu nusisausinusi plaukus, nuėjau į lovą.

Ilgai gulėjau ir negalėjau užmigti. Įvairios mintys kamavo mane. Iš ties norėjau šilumos ir meilės, norėjau būti mylima ir kažką apkabinti taip stipriai, kaip tada apkabinau Marką, Areto kambaryje. Troškau to. Man to reikėjo labiau nei bet kada anksčiau. Nugalėjau savo baimes ir abėjones, kai pakilusi iš lovos ant pirštų galiukų nuėjau link Marko kambario ir tyliai palenkusi jo durų rankeną atsidūriau jo kambaryje...