Atskiri pasauliai TAISOMA

4* Skyrius

Atsitraukiau nuo jo,  palikdama tik tuštumą tarp mūsų.

-Bet kodėl? Ką aš padariau?- Osteno akys spindėjo. Jis susiėmė sau už galvos.

– Tau reikia manęs tik dėl sekso, o man reikia daugiau, daug didesnių dalykų. – mano balsas virpėjo, bet ne iš baimės. Labiau iš ryžto. – Ačiū už laiką, kurį man skyrei, už tas dienas, kai buvau tikrai laiminga, bet aš nebenoriu taip gyventi...

Jo ranka švelniai prilietė mano skruostą, tarsi bandydama atkurti ryšį, kuris tarp mūsų jau buvo nutrūkęs.

– Baik, aš pasikeisiu. Pažadu. – jo balsas skambėjo neįtikinamai. Žiūrėdamas į mane, Ostenas bandė pagauti mano ranką, o tada prisodino mane šalia savęs ant lovos. – Pasakyk, koks tu nori, kad būčiau? Aš pasikeisiu, tik pasakyk.

– Man nereikia, kad būtum kitoks. – atsakiau tyliai. – Mes norime skirtingų dalykų, todėl mums nėra kelio kartu.

Jo žvilgsnis pasikeitė – jis ieškojo manęs ne akimis, o rankomis, delnais, kurie slydo per mano šlaunis.

– Tu tobula, Lora. Tavo kūnas, tavo užpakaliukas, tavo krūtinė... Viskas tobula. Aš noriu tavęs, supranti?

Šie jo žodžiai buvo kaip paskutinis lašas.  Dar kartą įsitikinau, kad jam rūpi tik mano išorė – jam nesvarbu, kas yra viduje. Ostenas rūpinosi tik savimi. Jis buvo egoistas, ir tai buvo tiesiog faktas, su kuriuo buvau susitaikiusi per ilgus metus.

– Sakiau, kad nesu tam nusiteikusi, bet tu vis tiek su manimi mylėjaisi. – mano balsas perėjo į šaltą toną. – Ar tu supranti, kad  rūpi tik pats sau? Tau vienam buvo malonu... Ir manai, kad tai normalu?

Ostenas pažvelgė į mane, lyg nesuprasdamas, kas vyksta. Vis kartojo tą patį:

– Lora... Aš pasikeisiu.

Atsidusau. Nervingai linktelėjau.

– O kur buvai anksčiau? Kur buvai per visus šešis metus, kai mes draugavome? Kiek kartų žadėjai pasikeisti? Kiek kartų aš tikėjau, kad viskas bus kitaip? – mano balsas kilo. – Tu niekada nepasikeitei. Pažadėdavai, bet...

– Neprimink...-jis pavartė akis, tarsi bandydamas išvengti atsakomybės.

Tada nusprendžiau. Nieko daugiau nepasakiusi, atsistojau, atrakinau duris ir išėjau. Ostenas nepabandė manęs sustabdyti. Ši tyla buvo atsakymas. Aš padariau teisingai.

Lauką apgaubė tamsa. Vėjas švilpė tarp medžių, lapai traškėjo po mano kojomis, o pro šalį pravažiuojančios mašinos dar labiau pagilino šį nejaukų jausmą. Jaučiausi lyg kažkas sektų mane, kažkas, kas laukia mano silpnumo akimirkos. Jaučiau baimę, bet ir naują laisvės pojūtį, kai pirmą kartą per ilgą laiką pasirinkau save.

Netrukus grįžau namo. Mama bildėjo virtuvėje, kai be perstojo bėgantis vanduo, privertė nueiti pažiūrėti.
Mama stovėjo prie lango ir iš pačio butelio gėrė vyną, o vanduo kriauklėje bėgo šiaip sau. Staigiai priėjusi užsukau kraną, nes šiuo atveju man tai atrodė, lyg pinigų pylimas į kriauklę.

-Nustok pagaliau! - sušukusi atėmiau butelį iš jos rankų ir net nespėjus sureaguoti, jau pyliau lauk į kriauklę visą butelio turinį.

Mamos veidas išbalo, akys įniršo. Ji prišoko prie manęs, stipriai sugriebė už riešo ir iš mano rankų išplėšusi pustuštį butelį kita ranka trenkė man per veidą. Smūgis buvo stiprus, bet skausmas, kurį jaučiau viduje, buvo daug didesnis.  
-Kas tau negerai?!-sucypė mama. - Aš moku pinigus, o tu išpili! - nesavu balsu rėkė ji.
-Aš taip pat už vandenį moku pinigus! - šaukiau jai atgal, mano balsas virpėjo iš įtampos
-Tu nesveika ir iš kur aš tokių vaikų pasigimdžiau? Čia per tėvą! Viskas per jį, jis jus nustatė prieš mane, aš žinau, tai tėvo kaltė!-isteriškai rėkė mama.