Over/Over 2/Over 3 (Viename albume) | Zayn Malik (Lietuviška fanfic)

6.

6.

Zayn pov.

-Ne, ne, ne, prašau, Zayn!- pradėjo šaukti, o mergina greitai šoko iš lovos ir pradėjo bėgti link vonios, bet man neberūpėjo. Nusitaikiau ir paleidau vieną kulką jai į koją.
Tą pačią akimirką pasigirdo aiktelėjimas man už nugaros. Atsisukau ir pamačiau ten Scharlet. Kas per šūdas?!
-Ką tu čia darai?! – sušukau ant jos.
Ji tik stovėjo ir žiopsojo į mane kol galiausiai sušuko.
-Jis!
Tada pažiūrėjau į Bob ir pamačiau jo rankoje ginklą. Nusikeikiau ir priėjęs prie Scharet, uždengiau ją savo kūnu.
-Mes išeisim ir tau nieko nebus, - tariau vis dar nukreipęs ginklą į jį.
-Ne jau ne, - nusijuokė. – Dabar tau tai bus, Zayn.
Tada staigiai paėmiau Scharlet už juosmens ir pradėjau bėgti. Pasigirdo šūvis. Antras. Trečias. Ketvirtas.
Bet aš nesustojau, kol nebuvome mašinoje.
-Lipk! – sušukau ir paleidau Schar prie pat mašinos.
Ji įlipo, o aš apibėgau ir įlipęs paspaudžiau greičio pėdalą. Pažiūrėjau pro veidrodėlį ir nieko už mūsų nepamačiau, tad pavažiavęs dar kelis kilometrus sulėtinau. Piktai pažvelgiau į merginą šalia, kuri žiūrėjo pro langą. Iš pykčio net drebėjau. Kodėl ji viską sukniso?!
Tada nukreipiau dėmęsį į kelią ir daugiau į nieką nesižvalgiau. Bet tada pajutau jos įkyrų žvilgsnį.
-Kas su tavim blogai? – paklausiau neatitraukdamas žvilgsnio nuo kelio.
Ji tylėjo. O žinant kaip man nepatinka tyla, dabar norėjau sustoti ir ją sušiktai apšaukti.
-Girdėjai ko klausiu?
-Tu būtum juos nužudęs. – sumurmėjo ji. Iš jos balso tono puikiai supratau jog ji manimi pasišlykštėjusi.
-Toks mano darbas. – atsakiau stipriau suspausdamas vairą.
-Ir tau tai patinka? – vėl įkyriai paklausė.
-Ne.
-Tai kodėl taip elgiesi? – pažiūrėjau į ją ir pamačiau, kad ji susiraukusi.- Žiūrėk į kelią, asile.
-Atsargiau rink žodžius, mieloji.
-Nevadink manęs taip. Beje, neatsakei į klausimą. – suzyzė.
Nieko nesakiau. Nes pats nežinojau atsakymo. Kodėl?
Ji tik suurzgė ir nusisuko. Įsukau į klubo aikštelę ir iš karto pro duris išlėkė Liam.
-Kur jūs buvot?! – sušuko jis.
-Klausk panelytės, - pavarčiau akis ir užrakinęs mašiną patraukiau link savo kabineto. Ačiū dievui, dabar jame nieko nebuvo.

Atsidusau ir atsisėdęs užverčiau galvą. Jau įsivaizduoju kas manęs laukia, už tai jog palikau Bob gyvą. Sušikta Scharlet. Kokio velnio ji mane sekė?
Netrukus, pro duris įlėkė Harry. Štai ir prasideda.
-Kodėl jis vis dar gyvas?! – sušuko.
-Nes neradau jo namuose, - pavarčiau akis.
Jis priėjo arčiau ir kumščiais trenkė į stalą.
-Tau gal priminti, kas čia vadas?! Dabar stiaigiai keli savo subinę ir jį nušauni, kol jis dar nenužudė mano visų šokėjų! – pakėliau į jį akis ir susiraukiau.
-Jis čia?!
-Tai ne, šiaip užsimaniau pajuokaut!
Garsiai nusikeikiau ir atsistojęs užsitaisiau ginklą. Net nepažiūrėjau į Harry, pasileidau koridoriumi į pagrindinę salę kurioje girdėjosi šūviai. Vos ten įėjiau, atsitūpiau už sofos šalia Oscar.
-Kiek jų? – paklausiau.
-Vienas.
-Jūs rimtai?!- nusijuokiau ir atsistojęs nusitaikiau į Bob, kuris buvo nugara į mane. Net nesirūpinau, nusitaikiau ir šoviau jam tiesiai į širdį. O tada vėl tas klyksmas. Scharlet.
Apsidairiau, bet jos niekur nemačiau. Tada visi pradėjo bėgti link Bob ir aš supratau. Pribėgau prie krūvelės ir visus prastumdęs pamačiau šalia kūno sėdinčią ir už šono susėmusią Scharlet.
Staigiai paėmiau ją į rankas ir pradėjau nešti link savo mašinos.
-Asile, tu mane pašovei! – šaukė ji, kojomis ,bei rankomis trankydama man nugarą.
Tylėjau, nes nebuvo nuotaikos su ja ginčytis. Iš vis, kaip ji atsidūrė šalia Bob?
-Ką tu ten darei? – paklausiau jos pasodindamas į mašiną ir bandydamas užsegti diržą. Bet ji tik atėmė jį iš mano rankų ir užsisegė pati.
-Dar ne invalidė, galiu pati, - pavartė akis. – Gal akis prasiplauk? Jis mane buvo paėmęs kaip įkaitę. Ir dėl tavo neatidairumo galėjau mirti.
Sučiaupiau lūpas ir atsisėdau į savo vietą. Rimtai pagalvojus, galėjau ją ne tik sužeisti. Tada tikrai nebūčiau iškentęs. Tik ne tai. Istorija vos ne pasikartojo.

(Prisiminimai)

-Belle! – sušukau įeidamas į didžiulį apleistą sandelį. Apsižvalgiau, bet nieko nepamačiau. Patraukiau link artimiausių durų, bet staiga už manęs kažkas sutraškėjo. Atsisukau ir pamačiau ten Jacob.
-Atėjai savo princesės, Zayn? – paklausė nusijuokdamas.
-Kur ji? – sušnypščiau iš kišenės išsiimdamas peilį.
-Mieloji, ateik čia, - tarė jis apsisukdamas ir netrukus prie jo prėjo Bell. Mano akių šviesa. Mano laimė. Mano meilė.
-Paleisk ją, aš tau nieko nepadariau! Aš jos nežudžiau! Prisiekiu savo gyvybe! Tiesiog paleisk ją! – šaukiau.
Jis tik nusijuokė ir užsiteisęs ginklą atsuko jį į jos galvą. Pajutau kaip kvėpavimas sustojo, atrodo nieko aplink nebemačiau, tik jos ašaras akyse.
Užsimerkiau ir keletą kartų įkvėpęs mečiau peilį Jacob tiesiai tarp akių. Bet buvo per vėlu.
Dar peiliui nepasiekus jo kūno, pasigirdo šūvis ir jų kūnai susmuko. Pribėgau ir pakėlęs merginos kūną pradėjau maldauti. Maldauti Dievo, kad nepasiimti iš manęs vienintelio žmogaus kuris verčia mane būti geresniu. Bet atrodo jis manęs neklausė. Ji išėjo.

(Dabartis)

-Alioo, tu čia? – kelis kart sumirksėjau ir pamačiau kaip Scharlet mojuoja man prieš veidą.
-Ką?
-Klausiau kur žadi važiuoti? Beje, man skauda, - suinkštė ir tik tada supratau, jog visa tai buvo tik bjaurūs prisiminimai. Žiaurūs, baisi, skaudinantys prisiminai.
-Vežu tave pas daktarę, - atsakiau ir užvedęs mašiną patraukiau Eleanor namų link.
-Pas daktarę? Nebijai, kad policija susidomės iš kur pas mane šautinis prabrėžimas? – prunkštelėjo ji.
Nieko neatsakiau ir atrodo jai tai nepatiko.
-Kodėl tu mane ignoruoji?
-Nes noriu.
-Tu rimtai? – atsiduso ji.
Trumpam žvilgtelėjau į ją ir linktelėjau.
-Koks tu erzinantis... – sumurmėjo ji ir nusisuko.
Vėl nusukau žvilgsnį į kelią ir kai mašiną jau gaubė tylą, mano mintys grįžo prie neseniai sulauktų prisiminimų. Žiauriausia tai, kad buvau net nekaltas. Prieš daug metų draugavau su Jacob sese, kas jam ir nepatiko. Tiesą pasakius, ji man patiko. Aišku ne taip kaip Bell, bet patiko. Ir vieną dieną, ji eidama namo iš mano namų, buvo pašauta. Vos išgirdęs šūviui išbėgau su ginklu rankose ir netoliese buvęs Jacob mane pamatė. Nuo tada jis tik ir tikėjo mano priešų paistalais, jog aš ją nušoviau. Nors aš to nedariau! Sumautai jos nežudžiau!
-Zayn... – sumurmėjo Scharlet. Atsisukau į ją klausiamu žvilgsniu.- Ar man atrodo, ar tas juodas džipas mus seka?
Susiraukiau nuo jos pastebėjimo ir pažvelgiau į veidrodėli. Po kelių posukių supratau, jog mus tikrai seka.
-Laikykis.