Over/Over 2/Over 3 (Viename albume) | Zayn Malik (Lietuviška fanfic)

12.

12.

Scharlet pov.

Nusiteikusi didžiausiam Zayn moralui, šiek tiek pravėriau duris ir iš nuostabos net aiktelėjau. Ji pradėjo garsiai pypsėti.
Šūdas, kaip galėjau nesuprasti, jog jis yra įjungęs signalizaciją?!
Kai vėl pažvelgiau į juos, pamačiau, jog Zayn žiūri į mane susiraukęs, o tas vyras bėga ir... O dieve. Tai... tai mano tėtis.
Nieko nelaukdama šokau iš mašinos ir pradėjau šaukti. Bet buvo per vėlu, pasigirdo dar vienas šūvis ir tėtis krito man tiesiai prie kojų. Staigiai atsitūpiau ir apvertusi jį pamačiau vis dar atmerktas jo akis.
-Tėti... Tėti... – murmėjau žiūrėdama į jo mėlynas akis.
-Tėti? – išgirdau Zayn aiktelėjimą prieš jam atsitūpiant šalia. – Scharlet, aš nežinojau...
-Tylėk!- garsiai sušukau trumpam į jį pažiūrėdama. Gal jis ir nekaltas, bet dabar apie tai net negaliu galvoti. Viskas apie ką dabar galvoju yra tai, kaip neprarasti tėvo. Nors jis ir paliko mus, negaliu jo nemylėti, jis yra vienintelis mano šeimos narys, kurio dievas iš manęs dar nepasiėmė... Bet dabar pradedu tuom abejoti.
Pro miglą mačiau kaip Zayn jį pakelia ir paguldo ant galinės mašinos sėdynės. Tada patraukdama į šalį jo ranką, kuria norėjo man padėti, atsistojau ir greitai apėjusi mašiną įsėdau į keleivio sėdynę. Kai tuo tarpu į mašiną atsisėdo Zayn, pažvelgiau per petį ir pamačiau jau užsimerkusį tėtį. Dieve, prašau, ne!
Stipriai užsimerkiau ir net nepastebėjau ,kadjau atvažiavom. Staigiai iššokau ir priėjusi prie mašinos durelių jas atidariau. Zayn paėmė mano tėti ir greitai, vos ne bėgdamas, nunešė į priėmajį. Ten mus jau pasitiko dvi sumišusios seselės.
-Kas atsitiko? – paklausė viena iš jų kai priėjome arčiau.
-Pašautas žmogus, gali būti kliudyta širdis, - greitai sumalė Zayn. Dieve, ne ne ne...
Netrukus jį paguldė ir išvežė į operacinę. Norėjau eiti kartu, bet mane sutrugdė Zayn rankos.
Po kelių sekundžiu kai tėčio nebemačiau, patraukiau nuo savęs jo rankas ir priėjusi prie sienos į ją atsirėmiau bei nuslydau žemyn.
Jaučiuosi sumišusi, nes viskas įvyko šitaip greitai. Atrodo ką tik net negalvojau apie jį, o tada po šitiek laiko išvydau jo akis, o tada... Jos užsimerkė ir aš sumautai trokštu, kad jos atsimerktų. Noriu būti su juo, man net nerūpi, kad jis mus paliko badauti. Žinoma, pykstu, bet tas jausmas neprilysta meilei kurią jam jaučiu.
Po minutės pamačiau kaip Zayn prieina arčiau ir atsisėda šalia.
-Aš...pirmą kartą gyvenime norėčiau nebūti toks taiklus... – sumurmėjo jis.
Giliai atsidusau ir pakreipusi galvą į jį pažvelgiau.
-Patikėk ir aš to labai norėčiau, - atsidusau ir lyg užmiršusi visą tą pyktį ant jo, prisiglaudžiau arčiau. Jo tvirtos rankos iš karto mane apglėbė per pečius ir šiek tiek suspaudė. Ah, kokie šilti ir tvirtūs jo apkabinimai.
-Nepyksti? – tyliai paklausė.
Papurčiau galvą.
Taip ir gulėjome apie valandą, jo kvėpavimas mane ramino, tad vos neužmigau, bet staiga visus miegus išblaškė atsidarančios operacinės durys. Atsistojau ir atsirėmiau į Zayn krutinę, nes nuo šitokio staigaus judesio apsisuko galvą.
-Kaip Markas Poisonas? – greitai paklausiau jauno daktaro.
-Mes jį buvome trumpam praradę, bet su elektro šoku pavyko jį atgaivinti. Laimei, kulka širdies nekliudė. Bet jo vidaus organai pažeisti, taigi padarėme priverstinę komą. Dabar telieka laukti, - silpnai šyptelėjo ir atsiprašęs nuėjo.

(*)

Dar pabuvę ligoninėje apie valandą, nusprendėme grįžti į klubą. Nes kaip Zayn sakė, Harry mus dabar tikrai nušaus.
Mums važiuojant mašina, viena akimi pažvelgiau į Zayn ir pamačiau, kad jis kažkoks susimąstęs.
-Kas nors blogai? – tyliai jo paklausiau.
Jis kelis syk sumirksėjo ir atsisukęs į mane, padėjo vieną ranką man ant kelio. Tada nestipriai ją spustelėjo.
-Aš labai atsiprašau...
Nusišypsojau ir padėjusi savo ranką ant jo tariau:
-Tu nežinojai. Tu nekaltas dėl to kas nutiko, - patikinau jį.
-Bet...ai... – giliai atsiduso.
Po šitų jo žodžių, mūsų pokalbis nutrūko. Dėl nejaukios tylos buvusios mašinoje pasijaučiau nejaukiai. Dar niekada man bendraujant su Zayn nebuvo pritrūkę žodžių ir tai tikrai keista.
-Gal įjungti muziką?– paklausė manęs Zayn kai sustojome prie šviesaforo.
Silpnai nusišypsojau ir palinkčiojau galvą. Netrukus mašiną užpildė rami, svaiginanti muzika. Po akimirkos uždainavo moteris, su švelniai skambančiu balsu.
-Kas tai? – paklausiau susidomėjusi.
-Maroko šopenas, pagal pjesę „Morno balius".
Aiktelėjau ir Zayn tai turbūt pastebėjo.
-O kas? – nusišypsojo.
-Nieko tik... nesitikėjau, kad domiesi tokia muzika.
Jis garsiai nusijuokė ir mirktelėjo.
-Daug ko apie mane nežinai, mieloji.
Šiek tiek nuraudau išgirdusi kaip jis mane pavadino. Tikrai seniai tai begirdėjau, taigi jaučiuosi... pamaloninta.
-Tada noriu sužinoti, - staigiai tariau.
Jis vėl nusijuokė ir įvažiavęs į klubo aikštelę atsisuko.
-Tada puiku. Šiandien po pasirodymo laukiu tavęs prie savo mašinos.
-Šiandien? – pasitiksinau darydama duris.
-Taip, pala, - jis staigiai iššoko iš mašinos ir aplink ją apėjęs visiškai atidarė man dureles.
-Ačiū, - padėkojau suimdama jo ištiestą ranką ir išlipdama.
-Nėra už ką, gražuole.
Tada jis apikabino mane viena ranka ir užrakinęs dureles patraukė prie klubo durų. Vos pro jas praėjome, į mus nukrypo daugelio žvilgsniai. Nors tiesą pasakius žmonių foje nebuvo daug, kelios šokėjos, keli barmenai ir dar kažkokie vaikinai.
Mano mintis išblaškė Zayn, spustelėdamas man šoną. Pažvelgiau į jį ir pamačiau ,kad jis stipriai sukandęs dantis kažkur žiūri. Atsisukau ir pamačiau ten kažkokią merginą ilgais juodais plaukais.
-Kas ji? – paklausiau taip, kad išgirtų tik jis.
-Praeitis, - sumurmėjo.
Kai ji pradėjo eiti link mūsų, Zayn dar labiau sustingo. Šūdas, pirmą kartą gyvenime matau, kad jis kažko  bijo. Nejaugi ji tikrai tokia bloga?
-Sveikutis, Zayn, - šyptelėjo ji žiūrėdama tik į jį.
-Rola, - sumurmėjo.
-O ko taip be nuotaikos? – garsiai nusijuokė mergina.
O ji tikrai graži, ilgos kojos, didelė krutinė ir užpakalis, gražus veidas... Taip, ji tikrai tobula. Ir man labai nejauku, nes ją pažįsta Zayn ir tai gali reikšti jog... Ne ne ne, Scharlet, negalvok taip. Ji kaip Zayn sakė, yra praeitis, tad man nereikia dėl to jaudintis.
-Ką čia darai? – paklausė Zayn.
Ji plačiai nusišypsojo ir atrėmusi rankas sau į klubus pavartė savo tamsiai rudas akis.
-Kaip tai ko, šokti.
-Šokti? Nejaugi nesakei ,kad baigi? – pažiūrėjau į Zayn ir pamačiau kaip jis susiraukia.
Pala, ji čia seniau šoko? Dieve, ji dar ir judėti moka...
-Sakiau, bet koks skirtumas? Mano širdelė užsimanė vėl parodyti visiems, kad esu geriausia iš visų,- papūtė lūpas. – Na tai iki vakaro, gražuoli, - nusiuntė Zayn oro bučinį ir apsisukusi pradėjo eiti.
Buvau tikrai sunervinta jos elgesio, nors pagalvojus, neturiu dėl ko. Nesu nei Zayn mergina, nei kas ,bet...
-Kas ji? – paklausiau to paties atsisukdama į dabar jau atsipalaidavusį Zayn.
-Sena šokėja, - atsiduso ir paėmęs mano ranką pradėjo vestis į koridorių.
-Tai ko ji grįžo? Kaip supratau ji jau buvo pencijoj, - suurzgiau ir ištraukusi savo ranką iš jo pradariau savo kambariuko duris.
-Ne ne ne, - iš karto tarė Zayn. Apsisukau ir pažiūrėjau į jį buku žvilgsniu.
-Ką?
-Sakau ne čia, eime.- paėmė mane už rankos ir vis dar piktas kaip nežinau kas, pradėjo temptis į savo kabinetą.
Vos įžengėme pro duris, jis paleido mano ranką ir priėjęs prie savo stalo, kumščiais į jį trenkė ir pradėjo keiktis susiėmęs už galvos.
-Tau viskas gerai? – jau kelintą kartąšiandien paklausiau ir priėjusi arčiau, rankomis apsikabinau jį iš nugaros. Jo kvėpavimas buvo labai pagreitėjęs...
-Ji... Scharlet, mes turim bėgti... – staigiai sumurmėjo ir apsisukęs mane stipriai apsikabino.
-Ką? Kodėl? – susiraukiau įkvėpdama jo svaiginančio kvapo.
Jis kelias minutes tylėjo ir turbūt galvojo. Vis dar mums būnant apsikabinusiems, jis tarė:
-Ji žino...ji žino, kad aš noriu nuversti Harry.