Over/Over 2/Over 3 (Viename albume) | Zayn Malik (Lietuviška fanfic)

3.5

Scharlet pov.

Klubo savininko žodžiai vis skambėjo mano galvoje. Priimsiu, bet visų pirma leisk man tave šiandien išpisti... Mano oda pašiurpo, akys beveik išsprogo, o kvėpavimas pagreitėjo. Žingtelėjau žingsnį link jo ir tada jau užuosdama nuo jo sklindantį alkoholio kvapą aršiai atšoviau:

-Prie manęs tu neprisiliesi.

Tuomet staigiai pasisukau ir nužingsniavau vis dar jausdama savyje verdantį pyktį.

Ir kodėl aš čia iš viso atėjau..

Zayn pov.

Pabudau girdėdamas žadintuvo skambų garsą. Garsiai atsidusau ir kilstelėjęs pagalvę užsimečiau ją ant savo galvos, taip prisispausdamas prie patalų ir galvodamas, kaip nenoriu keltis ir eiti toliau arti į tą vietą, kurios nekenčiu. Laukiau vienintelio tokias dienas praskraidinančio dalyko - Scharlet balso. Tačiau keista, bet šį sykį jo neišgirdau, o ir žadintuvas, kurį visada pirmoji išjungdavo ji, vis dar skambėjo.

Patraukęs pagalvę sau nuo pakaušio kilstelėjau galvą ir apsidairiau. Keista, bet minkštoje lovoje buvau visiškai vienas. Nesuprasdamas, kur miegančioji gražuolė, kuri kiekvieną rytą išmeta mane iš lovos ir toliau miega, jau gana prasibudinęs iškėliau kojas iš lovos ir atsisėdau. Apsidairydamas po nedidelį mūsų miegamąjį perbraukiau ranka per suveltus tamsius savo plaukus, o tuomet netrukus atsistojau.

Išėjęs į mažo buto trumpą koridorių iš karto pasisukau į kairę ir nužiūrėjau svetainę, prie kurios buvo prijungta ir virtuvė. Pastebėjęs ant palangės įsitaisiusią savo žmoną prisimerkiau ir basomis kojomis ėmiau žingsniuotis šaldytuvo link.

-Labas rytas. Kodėl ne lovoj? - paklausiau jos atidarydamas šaldytuvą, pasiimdamas pieno nedidelį pakelį, o tuomet pasisukdamas stalo link. Ėmęs eiti uždariau girgždantį šaldytuvą koja, taip sukeldamas patalpoje nemažą triukšmą.

Schar pasisukusi į mano pusę man šyptelėjo, kai aš tuo tarpu pasiėmęs dribsnių dėžutę bei lėkštę dariausi sau pusryčius.

-Nesimiega,- pasakė ji menkai nusišypsodama.

Tai buvo kažkas keisto, mat ši mergina, bent jau kiek aš ją pažinojau, visada ir bet kur galėdavo užmigti. Suraukęs antakius dėl jos atsakymo sumurmėjau:

-Tai gal sergi? Nuvešiu pas gydytoją, jei reikia,- pasakiau sunerimęs.

-Zayn, tu neturi mašinos,- skaudžią man repliką pasakė nusisukdama.

Kad ir skaudžią vietą palietė, aš vis tiek supratau, kad tai tik juoko forma pasakytas sakinys, galėjau net įsivaizduoti jos veide šviečiančią mažą šypsenėlę.

-Oi tu,- sumurmėjau atsidusdamas bei su pusryčių lėkšte rankose nueidamas iki fotelio ir į jį prisėsdamas, o netrukus įsijungdamas ir mažą televizorių, kuris netrukus po butą paskleidę negarsių pašnekesių garsą.

Jei tik būčiau žinojęs, kas vyksta.

(*)

Giliai atsidusdamas prisėdau prie darbinio stalo ir tuomet išgirdau Tyler juoką. Pasilenkęs suėmiau ranka mus skyrusią baltą sienelę ir atsilošęs kėdėje paklausiau jo kilstelėdamas antakius.

-Kas dabar? Vėl Hayley atsiuntė nudę?- paklausiau matydamas, kad jis keistai šypsosi sau į telefoną.

Kiek sutrikau, kai draugas staigiai užrakino savo išmanųjį ir padėjo jį ant stalo, tačiau nutaręs, kad jis pagalvojo, jog aš tai bosas, o ne aš jį stebi, negarsiai nusijuokiau.

-Ne,- atsakė grįždamas prie lentelių, kuriose vis keitinėjosi skaičiukai, sudaryno.

Pavarčiau akis ir grįžęs į normalią poziciją atsidusau. Šiandien buvo itin nuobodi darbo diena, todėl net nepajaučiau, kaip į rankas pasiėmiau telefoną. Iš įpročio iš karto nuėjau į vieną iš savo internetinių programėlių ir vos po sekundėlės gavau žinutę.

"Man vėluoja."

Nesuorasdamas, apie ką eina kalba, dar kartą nužvelgiau siuntėjo profilio nuotrauką. Scharlet.

"Kas vėluoja?" - netrukus sumaigęs tekstą atrašiau.

"Po velniais, nekraujuoju, nebėga, neteka man iš vaginos kraujas. Aiškiau?"

Gavęs žmonos atsakymą nežinojau, džiaugtis ar nerimauti dėl šitokio jos nervingumo. Iš karto kilstelėjau akis nuo telefono ir apsidairiau savi darbo būdelėje. Ilgai net negalvojau, jau visai netrukus atsistojau ir nusiimdamas savo odinę striukę nuo darbinės baltos spalvos kėdės pasakiau Tyler:

-Jei kas, tai mano šuo mirė.. turiu eiti.

Jis susiraukęs sustojo vesti tekstą į kompiuterį ir pasakė, kai aš jau keliavau lifto link:

-Bet tu neturi šuns...

(*)

Mašinos neturėjimas mane vedė iš proto, tačiau čia, Šanchajuje tai nebuvo didelė problema, galbūt labiau net palaima, mat mašinų sudarytuose kamščiuose kartais gali tekti pasėdėti ir iki penkių valandų, kai tuo tarpu šokęs į metro iki reikiamos vietos gali nusigauti ir per mažiau nei valandą. Ne taip patogu fiziškai, bent bent jau nervų mažiau ši kelionės forma išnaudoja.

Darydamas buto duris ėmiau keistai nervintis. Aiškiai supratau, jog vėluojant menstruacijomis yra didelė tikimybė, jog moteris yra pastojusi, o tai mane ir neramino. Scharlet man yra aiškiai kažkada pasakiusi, jog vaiko nenori. Bent kol kas. Ir aš ją labai gerai suprantu, nes po visko, ką patyrėme po to, kai mirė dar negimęs mūsų vaikelis, nesinori ir vėl šokti į tą patį verdantį vandenį.

-Schar?- paklausiau uždarydamas šviesias medines duris už savęs ir imdamasis mautis savo batus.

Atsakymo negavau, todėl kartais perbraukdamas per apatinę lūpą dantimis, ėmiau eiti link svėtainės. Pamatęs savo žmoną ten, priėjau šalia ir prisėdau šalia ją stebėdamas.

-Tai dėl to tu šiandien atrodei tokia keista..- iš karto pasakiau perbraukdamas liežuviu per apatinę savo lūpą. Scharlet atrodė sunerimusi, o tai man tik įrodė, jog ji tikrai neatrodo nudžiuginta šitokio vėlavimo. Gaila, nes mane tai tikrai džiugino.

-Turiu tau kai ką pasakyti..- netrukus pasakė ji, staiga pasukdama savo akis į mano pusę.

Iš karto suraukiau antakius, nes pastaruoju metu ji tikrai atrodė keista ir net man ne visiškai suprantama, kas buvo neįprasta.

-Mhh.. žinoma,- pasakiau gana tyliai, nes nežinojau, ko dabar tikėtis.

-Aš..- ėmė sakyti ji, tačiau netrukus buvo nutraukta mano telefono skambučio.

Be žodžių greit jį išsitraukiau ir paspaudęs vieną mygtuką skambutį atmečiau, kad ir kas tai bebūtų. 

-Ką ten sakei?- iš karto paklausiau ir vėl žiūrėdamas Schar tiesiai į akis. Netrukus ir vėl padėdamas kažkieno skambutį man. Taip kelis kartus, kol galiausiai net Scharlet pasakė:

-Tai gal tu atsiliepk? Gal tai svarbu..

Aš tik papurčiau galvą, nes man tikrai dabar nebuvo nieko svarbiau nei žmonos žodžiai, kurie ją aiškiai jau ilgą laiką neramina.

-Ne, sakyk,- tik patvirtinau savo nusistatymą leisdamas jai ir vėl pradėti, tačiau netrukus išgirsdamas dar vieną mūsų pertraukimą - šį kartą jos telefono, kuris buvo ant stalelio. Jau tikrai susinervinęs, kad kažkas nesugeba mums duoti ramybės, staigiai čiupau telefoną ir atsiliepęs pridėjau jį sau prie ausies.- Dabar negalime atsiliepti. - tikrai griežtai atsakiau, net nenorėdamas žinoti, kas skambina. Gal ir reikėjo pažiūrėti į kontaktus, galbūt nebūčiau tiek nustebęs po to, ką išgirdau:

-Mh.. čia klubo savininkas, tik norėjau sužinoti, ar lelytė šiandien šoks, nes gi reikia šokėjų..

Atrodo, kad tai tik keli žodžiai, tačiau man jie buvo lyg milijono žodžių jūra. Nuleidau jos telefoną sau nuo ausies ir žiūrėdamas į ją labai tyliai paklausiau:

-Schar...?

-------

LAUKSIU NUOMONIŲ!