Over/Over 2/Over 3 (Viename albume) | Zayn Malik (Lietuviška fanfic)

18.

18.
Zayn pov.

Nekreipdamas dėmesio į ant žemės gulintį kūną, priėjau prie jos ir stipriai apsikabinau jos smarkiai drebantį kūnelį.
-Aš čia.. Aš čia.
Iš jos ranku iškrito peilis ir nukrito ant žemės sukeldamas šaižų garsą, kuris privertė ją pašokti. Aš tik dar stipriau ją suspaudžiau.
-Zayn... - sumurmėjo ji savo tyliu balseliu.
Net negaliu apsakyti koks nusivylęs savimi ir kartu piktas buvau. Nusivylęs savimi dėl to, kad buvau toks kvailas ir nesupratau, kad viskas tik dėl to, kad Harry gautų Scharlet, o piktas ant Harry, kad jis toks šūdinas asilas kuris daro viską tik tai, kad tik sau būtų naudos. Negaliu tokių pakęsti.
Po kelių akimirkų mums taip bestovint, kažkas man už nugaros sutraškėjo ir aš staigiai apsisukau. Bet ten tebuvo visas kruvinas Louis.
Scharlet jį pamačiusi aiktelėjo ir pribėgusi pradėjo klausinėti ar jam viskas gerai ir t.t.
-Taip, taip... Tai ne mano kraujas... - jis sumurmėjo. Puikiai mačiau, kad ir jis kažkoks nusivylęs.
-Kas nutiko? - paklausiau jo, prieidamas prie Scharlet ir apsikabindamas ją iš nugaros.
Po šitokio įvykio nenoriu jos niekur paleisti.
-Mes... Turim bėgti. - giliai atsiduso.
Išpūtęs akis pažiūrėjau į Scharlet kuri buvo susiraukusi.
-Kodėl? - po kelių sekundžių tarė ji.
-Nes jis žino... Jis suknistai mane atpažino!- sušuko Louis ir priėjęs prie sienos į ją iš visų jėgų trenkė.
Ką? Nejaugi visas šitas kelių metų darbas nueis šuniui ant uodegos? Kas per velnias?
Kaip jis sugebėjo taip greitai suprasti, kai prieš tai dirbau su juo daug metų ir jis turbūt apie tai net nepagalvojo.
Scharlet greitai apsisuko ir įsikniaubusi man į krūtinę pradėjo raudoti. Bent jau aš taip maniau, kol ji neatsitraukė ir aš nepamačiau jos stiklinių akių.
-Čia aš kalta.. Atsiprašau... - sumurmėjo.
-Ne, baik. - tvirtai,pro sukąstus dantis tariau. - Tu tikrai nekalta, niekas čia nekaltas. Toks tas gyvenimas, viskas vyksta dėl priežasties. Jei mums dabar nepavyko, pavyks kitą kart.
-Ne, Zayn, jis... mūsų gyvų nepaliks. - sumurmėjo Louis.
-Spėk, - tariau atsitraukdamas nuo Scharlet ir pažvelgdamas į jį. - Kaip aš visus šituos metus su juo išgyvenau? Taigi jau seniai galėjau būti prigautas, bet ne, aš sugebėjau. Sugebėsiu slapstytis ir dabar. Ypač kai turiu Scharlet, man nebereikia nieko - nei garbės, nei pripažinimo. -pažvelgiau į merginą šalia. - Dabar pagalvojus, velniop viską. Noriu kur nors išvažiuoti ir būti su tavimi iki pat gyvenimo galo. Noriu būti laimigas.
-O kaip tikslas?... - sumurmėjo Scharlet.
-Jį mes pabaigsim. Kada nors.

(Po savaitės)

Scharlet pov.

-Mažyte! - išgirdau linksmą Zayn balsą ir pakėliau galvą nuo knygos kurią skaičiau.
Iš karto pamačiau jį vandenyje, besitaškantį ir kviečianti mane ateiti. Apgailėtina. Jis gi žino kaip nemėgstų maudytis.
Pavarčiau akis ir ištiesiau jam vidurinį pirštą, o jis iš nuostabos net išsižiojo. Bet man buvo nė motais, tik vėl nuleidau akis į knygą savo rankose.
Jums įdomu kas pasikeitė per visą šitą savaitę? O gi viskas. Dabar mes nebe Kanadoje, o Pietų Amerikoje, Rio De Ženeire. Nusprendėme ,kad geriau bus nerizikuoti ir pabėgti.
Žinoma, nesame tokie ir kvaili, tad pasidarėme naujus pasus ir dabar esam visai kiti žmonės. Ir svarbiausia, VYRAS IR ŽMONA.
Na taip, mes nesame susituokę, bet mūsų pase parašyta, kad esame ,taigi.
O mano manymu, viskas bus gerai. Nes nors ir neilgai buvau pas Harry, supratau, kad mums nepavyks. Mums ši misija per sunki, nes mes neturime pakankamai įrodymų, kad jis tikrai yra mafijozas. Bet nieko, laikui einant mes su tuo susitvarkysim.
O Louis grįžo į Londoną, pas nusivylusią Gemmą. Bet man neberūpi ir ji. Ir spėkit kodėl?
O gi todėl ,kad dabar esu šalia mylimo vyro. Daugiau man nebereikia nieko. Visiškai.
Nusišypsojau prisiminusi kaip mes susipažinome. Keista, bet tai buvo visai nesenai, bet meilei laiko nereikia.
Staiga, pajutau šaltas rankas po savo kūnu, tad sucypiau.
-Zayn!
Jis tik nusijuokė ir paėmęs mane į nuotakos pozą, pradėjo bėgti link jūros.
-Paleisk mane, tu, asile! - sušukau ir pradėjau draskytis jo glėbyje. Aš tikrai ne iš tų kurios pasiduotų, kovosiu iki galo.
Kai jau jam buvo mane taip sunku nešti, buvau permesta per jo petį.
-Zayn, prašau!- nusijuokiau.
-Nope, mažut, - jis taip pat nusijuokė ir aš pažiūrėjusi į mūsų kojas pamačiau, kad esame netoli vandens.
-Nee! - sucypiau, bet tai nieko nepakeitė. Jis krito į vandenį, kartu nusitempdamas ir mane.
Girdėjau tik jo garsų juoką. Išnėriau iš vandens ir pradėjau jį taškyti.
-Debile. - suurzgiau.
-Nagi, Scharlet, - jis nusišypsojo ir priėjęs arčiau apsikabino. - Nejaugi tai tau nieko neprimena?
Apsidairiau ir supratau. Vos ne pirmąją dieną kai mes susitikom, jis mane išmaudė dėl to, kad nesutikau su jo mintimi jog esu graži.
-Žinai ką... - nusišypsojau klastinga šypsena. - Vis dar nemanau, kad esu graži.
Jis išpūtė akis ir nusišypsojo.
-Puiku.
Tada vėl puvau permesta per jo petį ir nešama į jūros gilumą. Aš tik kikenau, net nebesispardžiau, nes man tai patiko. Man patinka jį erzinti, būti jo glėbyje, nes tada jaučiuosi mylima. Labai mylima.