Over/Over 2/Over 3 (Viename albume) | Zayn Malik (Lietuviška fanfic)

2.2

2.2

Zayn pov.

Kai įėjau į tą kambariuką ir pamačiau kas manęs ten laukia, aiktelėjau, bet išorėje to neparodžiau. Ką ji čia daro?

-Sveikas, Zayn.

- Gemma.

-Seniai tave bemačiau. Prisėsk. – galvos mostu parodė į priešais ją esančią kėdę, tad aš numečiau krepšį netoliese ir atsisėdau. Mane čia atlydėjęs apsauginis apsisuko ir išėjo palikdamas mus vienus.

Kelias sekundes tvyrojo tyla.

Niekaip negalėjau patikėti, kad ji nebėra psichiatrinėje ligoninėje. Kaip ji iš ten ištrūko?

-Turbūt pats savęs klausi kodėl aš čia? – paklausė tyliai, bet tvirtai. Visada ją tokią pažinojau, tvirtą ir nepalaužiamą, nors tiesą pasakęs, ji būdama toje ligoninėje pasikeitė. Tikrai pasikeitė.

-Kaip tau pavyko? – sumurmėjau.

-Jis mane išleido, jei taip galima pasakyti. Tiesiog vieną dieną gavau pranešimą jog esu laisva. Na taip, išpradžių netikėjau, maniau, kad kai išeisiu jis visiškai mane nužudys, bet praėjus keliems mėnesiams supratau, kad tai tikra. Jis atsiėmė savo pareiškimą, kad esu išprotėjusi. – atsiduso.

-Ir prie ko čia aš? – pavarčiau akis. – Tu laisva, gyvenk ramiai, o manęs, prašau, nejudink, nes aš noriu gyventi paprastą gyvenimą.

-Girdėjau kas nutiko Scharlet. Užjaučiu.

-Gerai, viskas. – atsistojau kai ji paminėjo jos vardą. Nesiruošiau vėl visko prisiminti. Nors ką bandau apgauti, prisimenu ją kiekvieną mielą ir nemielą dieną.

-Palauk, aš dar nebaigiau. – taip pat atsistojo. Pastebėjau jos veide nerimą ir puikiai supratau, kad ji iš manęs kažko nori ir bijo, kad aš išeisiu nesutikęs. – Noriu jį galutinai sužlugdyti. Dabar tai jau tikrai.

-Išeinu. – pagriebiau kuprinę ir pradėjau eiti link durų.

Aš viską baigiau. Kad ir kaip norėčiau atkeršyti Harry, negaliu leisti sau taip rizikuoti. Jis žino kas mano sesuo, o jei prarasčiau ją.. nebegyvenčiau. Ji vienintelė mane ištempė iš to liūdesio kurį jaučiau netekęs Scharlet.

-Palauk! – sušuko kai jau buvau beišeinąs.

Sustojau, bet į ją neatsisukau.

-Prašau.. man reikia tavo pagalbos. Pagalvok apie tai.

Po jos žodžių išėjau. Greitu žingsniu pasukau link išėjimo ir pagaliau išėjau iš dabar pustuščio oro uosto.

Nežinau net ką galvoti. Pyktis manyje verda, ne tik ant Gemmos, kad ji mane susirado, bet ir ant paties savęs, nes mintis, kad galiu sutikti buvo. Viskas ką dabar jaučiu tai tik kerštas ir negaliu sustoti apie tai galvojęs. Kerštas už ją.

Scharlet pov.

Atmerkiau akis išgirdusi atidaromų durų garsą. Pakėliau galvą ir pamačiau ten įeinant Harry. Pagal kambario apšvietimą spėjau, kad jau naktis.

-O, nemiegi. – tarė pastebėjęs mano atmerktas akis.

-Kaip matai. – sumurmėjau. – Kur buvai? – paklausiau kai jis pradėjo nusirenginėti.

-Ne tavo sušiktas reikalas. – piktai atkirto.

Išpūčiau akis ir susiraukiau. Kokia širšė jam įkando?

-Aš.. atsiprašau, tiesiog kai kas nutiko. – sumurmėjo atsisėsdamas ant lovos šalia manęs ir besilenkdamas, kad galėtų mane pabučiuoti. Bet aš pasitraukiau, nusisukau į kitą pusę ir atsiguliau. –Neįsijausk, panelyte. – grėsmingai įspėjo.