Over/Over 2/Over 3 (Viename albume) | Zayn Malik (Lietuviška fanfic)

2.4

2.4
Scharlet pov.

Sėdėjau sukryžiavusi rankas ant krūtinės ir žiūrėjau į savo kojas. Tie vyrai, stovėjo prieš mus ir laukė kažkieno atvykstant. Harry sėdėjo šalia manęs, o ta jo mergužėlė priešais. Atrodo Harry norėjo prie manęs prisiglausti ir kažką pasakyti, bet nelaidau ir aš, ir tie ginkluoti sargybiniai.
-Styles, ramiai. Nes pasakysiu Blake ,kad tu turi savąją ir dar kesiniesi į Emmą. Nors manau to jam sakyti nereikės, jis pats supras. – pagrąsino vienas iš jų.
Vis dar pykau ant Harry. Nesupratau jo, kaip jis galėjo pasielgti taip savanaudiškai. Vos prieš mėnesį atrodė, kad esu jam vienintelė, jis mane dievino, dėl manęs pasikeitė, atrodo viskas gerai, o dabar... Gal jis nepasikeitė? Gal man tik pasivaideno, kad jis eina geryn?
-Gal galiu eiti? Pirma, esu visiškai neįtemą ir antra, nebeišbūsiu daugiau nei minutės prie šito šunsnukio, tad geriau paleiskit mane, jei nenorit pamatyti jo smegenų ant žemės. – tariau žiūrėdama į vieno iš jų akis.
Jis šiek tiek pagalvojo ir kažkur išėjo. Tikriausiai su kuo nors pasitarti.
-Scharlet... – išgirdau kaip Harry sušnabžda.
-Tylėk geriau. – prunkštelėjau. – Vien tavo balsas verčia mane vemti.
-Tu nesupranti.. – vėl pradėjo.
-Tuojau tu nesuprasi, kai gulėsi čia be samonės. – paprastai atsakiau atsistodama ir išeidama. Man jau neberūpėjo ką tie vyrai pasakys.
-Ką čia darai? – paklausė tas pats, kuris neseniai buvo vipiniame kambarėlyje. Tą akimirką kai atėjau jis šnekėjosi su kitu apsauginiu.
-Išeinu, nematai? – pavarčiau akis.
Atrodo jis jau norėjo prieštarauti, bet tada galiausiai atsileido. Jis tik numojo ranka į mane ir nuėjo atgal pas tą merginą ir Harry.
Sukandau stipriai dantis, bandydama susikaupti ir negalvoti apie trenkimą Harry ir dar kartą apsižvalgiusi išėjau iš klubo. Susistabndžiau taksi ir į jį atsisėdusi leidau ašaroms vėl pabirti.
Sušiktas gyvenimas.

Zayn pov.
Visi buvę kambaryje nustėro, kai Blake įėjo į kambarį ir trenkė durimis. Jis atrodė dėl kažko labai įniršęs.
-Jis su mano seserim. Jie išdrįso susitikti viename iš mano klubų, negaliu patikėti.. – susierzinęs sumurmėjo.
-Tai ką darom? – paklausė nuo stalo atsistodamas Ryan, pietinės Australijos dalies savininkas.
-Aš tai tikrai vykstu. Turiu sulaužyti jam nors vieną kaulelį. – grieždamas dantimis pasakė.
-Vykstu kartu. – tariau atsistodamas.
-Ne, Zayn, tavęs jis dar neturi pamatyti. – papurtė galvą Austin.
-Aš nesirodysiu. Beje, galiu tuojau pat nusiskusti plaukus ar dar ką nors, kad jam nekiltų įtarimo. – paprastai tariau. Norėjau, tiesiog troškau ir vėl pamatyti tą niekšą. Turiu įsitikinti, kad jis čia.
-Gerai, - po trumpos tylos pareiškė Blake.
Linktelėjau ir išėjau iš kambario. Nuėjau į savo laikinąjį kambarį ir pasiėmęs mašinėlę, pervariau ja per savo plaukus. Tai darydamas nesustojau galvojęs apie Scharlet. Pamenu tą naktį, kai nusivežiau ją į savo butą ir mes visą naktį šnekėjomės.
(Prisiminimai)
Nusijuokiau kartu su ja ir pasikišęs rankas sau po galvą atsidusau. Girdėjau kaip ji mielai nusijuokia ,o tada pajutau kaip ji užlipa ant manęs ir atsiremdama rankomis į mano krutinę, pažvelgia į akis.
-Kokios tavo gražios akys.. – sumurmėjo.
-Tavo gražesnės. – iškišau liežuvį.
-O tavo plaukai.. – nusišypsodama atsiduso ir įvėlė savo pirštus man į plaukus. – Jie tokie švelnūs.. Prižadėk, kad niekada jų nenusikirpsi. Tu man patinki toks, koks dabar esi ne tik vidumi, bet ir išvaizda.
-O gal aš norėsiu jų atsikratyt-
-Ne! – ji mane prtraukė sušukdama. – Niekada, supratai? Tik per mano lavoną.
(Dabartis)
Prikandau lūpą, kad nesuskysčiau. Jos nebėra, o dabar turiu padaryti viską, kad tik jam atkeršyčiau. Dabar net tai nebesvarbu, kad ir kaip skauda širdį.
Baigęs, perbraukiau ranka per savo galvą. Per kūną perėjo šiurpuliukai, nes supratau kaip toli pasiryžęs eiti esu. Nesitikėjau, kad taip bus, bet atrodo,kad kerštas man, dabar yra viskas.
Atsistojau ir net negalvodamas apie netvarką, patraukiau link Blake ,kuris stovėjo prie sandelio durų ir šnekėjo telefonu. Kai priėjau arčiau, pamačiau ir netoliese stoviniuojančius jo apsauginius.
-Pasiruošęs? – paklausiau priėjęs arčiau.
Jis atsisuko ir nužiūrėjo mane nuo galvos iki kojų.
-Jis bus labai protingas ,jei atpažins. Štai, imk. – tarė ir ištiesė ginklą. Kelias akimirkas į jį tiesiog žiūrėjau, o tada paėmiau. Dabar pats laikas.
Jis dar persimetė keliais žodžiais su apsauginiais, o tada mes(t.y. Blake, aš ir dar pora vyrų) pajudėjome.
Po dešimties minučių, mašina sustojo ir mes visi išlipome. Buvome prie vieno baro.
Visi įėjo, o tada galiausiai ir aš. Mačiau žmonių grupelę vienoje vietoje, tad bandydamas nepasirodyti ten nuėjau. Kai jau buvau arčiau, puikiai galėjau jį pamatyti. Pyktis manyje užvirė, norėjau pribėgti prie jo ir tiesiog savo rankomis jį užmušti, bet negaliu to padaryti... bent jau dabar.
-Emma, ką tu sau galvoji? Atsivesti šitą asilą į mano klubą! Galvojai nesužinosiu? – paklausė jis merginos, kuri sėdėjo šalia Harry.
-Kas tau sakė, kad mes norime slėptis?! – paklausė ji garsiai sušukdama. Harry tiesiog sėdėjo. Atrodė, kad jis kažkur kitur, visai ne čia.
Jis atrodė pasikeitęs. Seniau, jis būtų atsistojęs, pasireiškęs ir taip toliau, bet dabar jis tiesiog sėdėjo. Ir tai man nepatiko, nes dabar net nežinojau ko iš jo tikėtis, kaip seniau.
-Tu, šunsnuki. Ką tu jai padarei? – paklausė Blake pažvelgdamas į Harry.
Jis pakėlė savo pykčio pilnas akis į jį ir atsistojo.
-Ne tavo sumautas reikalas, seneli. – išpyškino.
Na va, štai senasis Harry. Atrodo jis niekur nedingo, kaip aš galvojau.
-Ką sakai? Seneli? – Blake priėjo arčiau jo.
-Seni. – pakartojo Harry, o tada Blake nieko nelaukdamas dėjo jam per veidą. Mergina staigiai pašoko ant kojų ir jau norėjo apginti Harry, bet vienas iš apsauginių ją pagavo ir laikė.
Blake nesustojo jo talžyti. Harry vieną kartą bandė atsitiesti ir trenkti jam atgal, bet tikriausiai suprato ,kad tai neįmanoma, tad tik dangstėsi. Blake buvo didesnio ir tvirtesnio sudėjimo, tad jam nebuvo labai sunku.
Kai jau atrodė, kad Harry praras samonę, jis sustojo ir nusivalęs rankas į savo marškinius paėjo keletą žingsnių atgal.
-Perspėju tave, Styles. Sidnėjus ne tavo. – tarė Blake ir apsisukęs išėjo.
Dar kelias minutes pastovėjau ir pastebėjau kaip jis kankinasi. Dieve, kaip ilgai laukiau šitos akimirkos..
Tada kai jau visi buvo palikę kambarį, supratau, kad ir man laikas. Apsisukau ir palikau jį vartytis skausmuose.
Dabar supratau vieną.
Nenurimsiu ir negalėsiu gyventi normalaus gyvenimo kol jis nebus miręs.
Išėjęs iš klubo, pamačiau, kad Blake su vienu apsauginiu stovi prie automobilio ir manęs laukia. Priėjau ir jų ir paklausiau:
-Kas dabar?
-Paaiškėjo, kad tas šunsnukis turėjo merginą ir su ja draugauja pastaruosius porą metų. Iš pradžių galvojau, na ir kas, bet tada supratau, kad ji gali mums padėti. Gal ji žino apie jį ko nors, ko nežinom mes? – paklausė pakeldamas antakius.
-O kodėl jūs manot, kad ji mums ką nors sakys? – prunkštelėjau.
Jeigu ta mergina iškentėjo su juo dvejus metus, nemanau, kad ji normali. Spėju tikrai jį mylėjo.
-Prieš mums atvykstant ji buvo čia. Vienas iš mano darbuotojų sako, kad ji užtiko Harry su Emma ir išėjo verkdama.
-Tada gal ji dabar bus pikta ir norės atkeršyti? – pabaigiau supratęs jo planą.
Jis linktelėjo ir mes įsėdę į mašiną pradėjome važiuoti link viešbučio, kur gyvena Harry ir tikriausiai toji mergina. Mums sustojus, pirmasis iš mašinos išlipo Blake, o tada Austin, galiausiai aš.
-Aš su Austin einu link jų kambario, o tu pasaugok išėjimą. – nurodė Blake ir apsisukęs su Austin įėjo į viešbutį.

Apsidairiau ir atrodo viskas buvo labai įprasta, bet tada kai ką pamačiau.. Pamačiau bėgančią merginą. Man ji neatrodė labai įprastas dalykas, tad pasileidau iš paskos, kažkur jausdamas, kad ji ta Harry kekšė. Turbūt ji mane pastebėjo, nes pradėjo greitinti.
Ji taip ir bėgiojo, lakstė už namų ir t.t. kol galiausiai ją pamečiau. Apsidairiau po pilną gatvę žmonių ir atsidusau.
Man suspaudė širdį ir aš niekaip negalėjau suprasti kodėl. Kodėl.. kodėl aš jaučiuosi taip, lyg ją pažinočiau?

Scharlet pov.
Parėjusi atgal į viešbutį, išsiėmiau lagaminą ir pradėjau krautis daiktus. Harry pats kartą sakė, kad jei jis mane išduos, galėsiu pabėgti ir jis nieko nedarys Waliyhiai, tad dabar puiki proga tai padaryti. Galiu tiesiog išeiti.. padaryti tai, ko troškau.
Bet nesijaučiu dėl to laiminga. Kodėl? Ogi todėl, kad nebėra jo. Esu visiškai viena.
Nuvijusi šias mintis į šalį, susikroviau paskutinius daiktus ir temdama iš paskos vieną lagaminą, pajudėjau iš viešbučio. Stovėjau prie kelio ir laukiau savo taksi, bet tada netoli sustojo tamsus džipas ir iš jo išlipo ginkluotas vyras.
Mėšlas!
Nebenorėdama laukti, pasileidau bėgti. Buvau visiškai tikra, kad jie atvyko manęs, o noro su jais tampytis neturiu visiškai. O tada pažvelgusi atgal, pamačiau paskui mane lekiantį plikį, tad pradėjau bėgti dar greičiau.
Iki šiol, gyvendama su Harry nedalyvavau jokiose šaudynėse ar žudynėse ir man tai patiko. Nežadu vėl į tai įklimpti, nes tai man primintų senus laikus, o to prisiminti tikrai nenoriu. Noriu gyventi toliau.
Pasukau į kinų gatvę ir padėkojau dievui, kad ji ,kaip ir visada, buvo pilna žmonių. Bėgdama kažkur numečiau savo lagaminą, tad dabar buvo nesunku įsilieti į minią ir pasimesti nuo savo persekiotojo.
O tada lyg koks akmuo pradėjo tempti mano širdį žemyn. Kas tai? Kodėl jaučiuosi taip blogai?